Žiemą sužeisti ar sušalę laukiniai gyvūnai tampa ypač pažeidžiami, o jų išgyvenimas neretai priklauso nuo to, ar žmogus sureaguos greitai ir teisingai. Vis dėlto svarbiausia prisiminti, kad gelbėdami gyvūną turime saugoti ir save – išsigandęs laukinis gyvūnas gali kandžiotis, draskytis, o kai kurios rūšys platina pavojingas ligas.
Radus sužeistą laukinį gyvūną, pirmasis žingsnis turėtų būti kontaktas su atsakingomis institucijomis. Daugeliu atvejų už pagalbos organizavimą konkrečioje teritorijoje atsakinga savivaldybė – ji turi pasirūpinti gyvūno paėmimu ir perdavimu specialistams arba nurodyti budintį veterinarijos gydytoją. Praktikoje tai ne visuomet vyksta sklandžiai, todėl dažnai tenka skambinti keliais numeriais ir patiems ieškoti tinkamiausio sprendimo.
Greičiausias būdas pradėti pagalbos teikimo procesą – skambinti bendruoju pagalbos numeriu 112, policijai ar viešosios tvarkos tarnyboms. Šios institucijos privalo priimti ir užregistruoti pranešimą, o vėliau perduoti jį atsakingoms grandims. Pagalbos taip pat galima ieškoti miškų urėdijose, miškų žinybose, kelių priežiūros tarnybose, laukinės faunos reabilitacijos centruose, kurie dažniausiai veikia regioniniu principu.
Dažnai realiai greičiausiai pasiekiama pagalba būna vietinės gyvūnų globos organizacijos. Net jei jos daugiausia dirba su naminiais augintiniais, tokios organizacijos paprastai gali padėti susisiekti su reabilitacijos centrais, budinčiais veterinarais ar kitais specialistais ir patarti, kokių veiksmų imtis toliau.
Kartais laikas tampa kritiškas, o profesionalios pagalbos reikia laukti per ilgai. Tokiu atveju galima imtis laikinos savipagalbos, tačiau tik tada, jei nekeliate pavojaus sau ir nebloginate gyvūno būklės. Svarbu suprasti, kad tikslas nėra gydyti, o tik stabilizuoti būklę iki perdavimo specialistams.
Žiemą Lietuvoje dažniausiai pagalbos prireikia paukščiams, voverėms, kiaunėms, šeškams, kiškiams ar triušiams. Kartais pasitaiko ir ežių, nors sveiki ežiai šaltuoju sezonu turėtų miegoti. Jie neretai nukenčia, kai žmonės netyčia suardo jų žiemojimo vietas, vykdydami žemės darbus, statybas ar leisdami šunis knaisiotis kupstuose.
Vis dažniau miestuose sutinkamos ir lapės, tačiau su jomis reikia elgtis ypač atsargiai. Lapė, kuri ryškiai nebijo žmogaus, elgiasi neįprastai ar atrodo apatiška, gali sirgti pasiutlige, todėl prie tokio gyvūno artintis negalima.
Pirmoji pagalba sušalusiam gyvūnui prasideda nuo šilumos. Žinduolių kūno temperatūra paprastai siekia apie 38 °C, o paukščių – net 42–43 °C, todėl atšalęs gyvūnas dažnai bus pastebimai šaltesnis už jūsų delną. Tokiu atveju jį reikia kuo greičiau perkelti į saugią, šiltą aplinką.
Jei esate netoli namų, gyvūną reikėtų kelti tik su storomis pirštinėmis arba per storą audinį ir atsargiai pernešti į vidų. Svarbiausia sudaryti sąlygas, kurios mažina stresą: šilta, tylu ir tamsu. Gyvūną galima paguldyti po šilumą skleidžiančia lempa, ant šildomos pagalvėlės arba naudoti termoforą – šiltu vandeniu pripildytus indus, apvyniotus storu audiniu, kad gyvūnas nenusidegintų.
Jei esate kelyje, gyvūną galima trumpam patalpinti automobilyje, apkloti striuke, antklode ar kitu storesniu audiniu. Patogus sprendimas – kartoninė dėžė: ji padeda apriboti judesius, sulaiko šilumą ir suteikia tamsos, o tai gyvūnui leidžia nusiraminti.
Jei gyvūnas šlapias, jo būklė gali labai greitai blogėti, nes drėgnas kailis ar plunksnos itin sparčiai atšaldo kūną. Tokiu atveju būtina jį kuo skubiau nusausinti popieriniais rankšluosčiais arba šiltu, bet ne karštu plaukų džiovintuvo oru, kad gyvūnas neperkaistų ir nenusidegintų.
Gelbėjant laukinius gyvūnus būtina įvertinti įkandimų ir ligų riziką. Voverės, kiaunės ir kiti kiauninių šeimos gyvūnai gali platinti pasiutligę, todėl juos liesti galima tik tada, kai nėra jokios kitos išeities, ir tik su storomis pirštinėmis arba per storą medžiagą. Jei gyvūnas aktyvus, geriau prie jo nesiartinti ir laukti specialistų.
Klausimas, ar duoti vandens ir maisto, dažnai iškyla savaime, tačiau čia būtinas atsargumas. Labai sušalęs gyvūnas dažniausiai nenorės nei gerti, nei valgyti, o bandymas jį maitinti gali pakenkti. Jei gyvūnas stabilus ir ilgiau lieka jūsų globoje, galima labai atsargiai pasiūlyti šiek tiek pasaldinto vandens, geriausia su gliukoze, lašą po lašo, naudojant pipetę.
Niekada negirdykite be sąmonės esančio gyvūno. Skystis gali patekti į kvėpavimo takus, sukelti užspringimą arba dar labiau apsunkinti kvėpavimą, todėl tokia „pagalba“ gali baigtis tragiškai.
Laukiant pagalbos arba pervežant gyvūną į kliniką, saugiausia jį laikyti kartoninėje dėžėje, išklotoje sausu popieriumi arba minkštu audiniu. Namuose gyvūno nereikėtų laikyti virtuvėje ar vonioje, nes ten esantys chemikalų, dujų, dažų ar tirpiklių garai ir stiprūs kvapai jam ypač kenkia. Taip pat būtina pasirūpinti, kad laukinis gyvūnas neturėtų jokio kontakto su naminiais augintiniais.
Jei pagalbos tenka laukti lauke, gyvūno negalima guldyti tiesiai ant šaltos žemės, nes taip jis dar labiau atšals. Taip pat nereikėtų naudoti vatos ar audinių su išlindusiomis gijomis, nes gyvūnai gali jas praryti arba į jas įsipainioti. Tokiais atvejais gali būti užveržtos galūnės, sutrikti kraujotaka ir kilti audinių žūties pavojus.
Esant didelėms, atviroms žaizdoms ir gausiam kraujavimui, svarbiausias faktorius yra laikas, tačiau prioritetas visada išlieka jūsų pačių saugumas. Jei turite pirštines, ant žaizdos galima uždėti sterilų tvarstį ar gazinį kompresą ir švelniai pritvirtinti, tačiau jo negalima užveržti taip, kad būtų sutrikdyta kraujotaka.
Žaizdų negalima plauti spiritiniais tirpalais ar vandenilio peroksidu, nes tai gali pažeisti audinius ir pabloginti gijimą. Jei būtina, žaizdą galima švelniai praplauti neagresyvia dezinfekcine priemone, tačiau pagrindinis tikslas – kuo greičiau perduoti gyvūną specialistams.
Maitinant sužeistus laukinius gyvūnus dažnai daromos pavojingos klaidos, todėl bendroji taisyklė paprasta: sužeistų, po smūgio ar avarijos nukentėjusių gyvūnų maitinti nereikėtų. Tokiais atvejais gyvūnai gali būti patyrę vidinių sužalojimų, smegenų sutrenkimą ar rijimo sutrikimų, o maistas gali tik pabloginti būklę.
Išimtys galimos tik tada, kai kalbama apie jauniklius arba stabilios būklės gyvūnus, kuriuos neišvengiamai tenka trumpam laikyti ilgiau. Net ir tokiais atvejais maistas turi būti parenkamas itin atsargiai, geriausia – pasitarus su reabilitacijos centru, nes netinkamas racionas gali sukelti rimtų komplikacijų.
Ypač dažna klaida – žindomus žinduolių jauniklius girdyti karvės pienu. Daugumai rūšių jis netinka dėl laktozės ir per mažo riebalų kiekio, todėl vietoj pagalbos gali sukelti virškinimo sutrikimus ir dehidrataciją.
Reikia prisiminti ir teisinius apribojimus: ilgalaikis laukinių gyvūnų laikymas be specialaus leidimo yra neteisėtas. Gyvūną būtina kuo greičiau perduoti reabilitacijos centrui, veterinarijos įstaigai ar atsakingoms tarnyboms, kurios turi teisę ir kompetenciją juo pasirūpinti.
Dideli laukiniai žinduoliai, tokie kaip šernai, elniai ar briedžiai, yra atskira kategorija, į kurią geriau nesikišti. Sužeistas ar išsigandęs didelis gyvūnas gali būti ypač pavojingas, todėl tokiais atvejais būtina kuo greičiau informuoti tarnybas ir laukti saugioje vietoje.
Svarbiausia taisyklė, gelbstint laukinius gyvūnus, išlieka ta pati: kuo greičiau susisiekti su specialistais, o patiems veikti tik tada, kai esate saugūs, jūsų veiksmai nepablogins gyvūno būklės ir pagalba iš tiesų būtina čia ir dabar. Tokiose situacijose net paprasta šiluma, ramybė ir tinkamas transportavimas gali tapti lemiamu žingsniu, išgelbstinčiu gyvybę.
