Žiemą apledėję takai ir šaligatviai kelia pavojų tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Dažnas automatiškai griebiasi druskos, tačiau tai – ne tik trumpalaikis, bet ir žalingas sprendimas. Yra saugesnių ir ilgaamžiškesnių būdų kovoti su ledu, kurie neardo dangos, nekenkia augalams ir gyvūnams. Toliau aptarsime, kodėl verta atsisakyti druskos ir kuo ją geriausia pakeisti.
Įprasta valgomoji druska, t. y. natrio chloridas (NaCl), iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip paprastas, pigus ir veiksmingas būdas ištirpdyti ledą ant takų ar trinkelių. Vis dėlto būtina prisiminti, kad ji gali padaryti ilgalaikę žalą dangai ir aplinkai.
Druska pasižymi ėdžiamosiomis savybėmis, todėl ilgainiui ardo trinkeles, betoną ir kitus paviršius. Dėl to atsiranda dėmių, įskilimų, ištrupėjimų, susidaro sunkiai pašalinami nuosėdų sluoksniai. Problema dar labiau išryškėja dėl nuolat besikartojančių užšalimo ir atitirpimo ciklų – danga greičiau dėvisi ir reikalauja remonto ar net keitimo.
Ne mažiau svarbus ir neigiamas druskos poveikis gamtai. Ištirpusi druska kartu su vandeniu patenka į gruntą ir jį sūrina – didina natrio ir chloro jonų koncentraciją dirvožemyje. Dėl to druska:
- užteršia gruntinius ir paviršinius vandenis,
- trikdo augalų šaknų ląstelių osmosinę pusiausvyrą,
- trukdo augalams pasisavinti vandenį net tada, kai jo dirvoje pakanka.
Augalai ima vysti, gelsta, netenka lapų ir ilgainiui žūsta. Labiausiai nukenčia veja, krūmai ir kiti želdiniai, augantys šalia barstomų takų ir šaligatvių.
Druska pavojinga ir gyvūnams. Ji dirgina šunų ir kačių pėdų pagalvėles, pažeidžia apsauginį hidrolipidinį sluoksnį. Dėl to atsiranda mikroplyšių, paraudimų, niežulys, deginimo pojūtis, gali išsivystyti infekcijos. Aštrūs druskos kristalai veikia tarsi švitrinis popierius, o gyvūnui nulaižius pėdas kyla apsinuodijimo ir virškinamojo trakto uždegimų rizika.
Galiausiai, druska kenkia ir avalynei – ji įsigeria į odą, zomšą ir kitus paviršius, palikdama baltas dryžuotas dėmes, kurias dažnai sunku ar net neįmanoma visiškai pašalinti.
Kaip greitai ir saugiai pašalinti ledą nuo trinkelių ir šaligatvių?
Dar viena druskos problema – ribotas jos veiksmingumas esant stipriam šalčiui. Kai oro temperatūra nukrenta žemiau maždaug –6 °C, druska ledą tirpdo vis lėčiau. Susidaro pernelyg koncentruotas druskos tirpalas, kuris:
- nebegamina pakankamai šilumos,
- nebepakankamai sumažina vandens užšalimo temperatūrą,
- reikalauja vis didesnių druskos kiekių be patikimos sėkmės garantijos.
Todėl stipraus šalčio metu barstyti druską yra ir neefektyvu, ir žalinga. Kur kas naudingiau rinktis saugesnes alternatyvas.
Žieminė alternatyva druskai
Viena iš saugesnių ir efektyvių priemonių – žemėnašų žemė (diatomitas). Tai natūrali, smulki medžiaga, išsiskirianti porėta ir šiurkščia struktūra. Būtent ši struktūra užtikrina greitą ir patikimą sukibimą su paviršiumi.
Skirtingai nei druska, žemėnašų žemė neveikia chemiškai ir netirpdo ledo. Jos veikimo principas yra mechaninis:
- užbarsčius ant apledėjusio paviršiaus, ji sugeria drėgmės perteklių,
- sumažina slidumą ir pagerina sukibimą,
- leidžia saugiau vaikščioti iškart po panaudojimo.
Ši priemonė yra biologiškai suyranti, chemiškai neutrali ir nekenksminga aplinkai. Ji:
- nedeformuoja trinkelių, betono ar metalo,
- nesūrina dirvožemio ir neužteršia gruntinių vandenų,
- yra saugi augalams ir gyvūnams, nedirgina jų pėdų pagalvėlių.
Žemėnašų žemė naudojama miltelių arba granulių pavidalu. Pakanka plonu sluoksniu pabarstyti ją ant apledėjusių takų, laiptų ar aikštelių. Nors ji ledo neištirpdo, iškart sumažina slydimo riziką ir kartu nepadaro ilgalaikės žalos aplinkai ar dangai.
