Degalų sąnaudos tai ne tik gamintojo deklaruotas skaičius, bet ir rezultatas, kuris susidaro dėl įvairių aplinkybių. Joms įtaką daro oro sąlygos, automobilio techninė būklė, padangų tipas ir jų nusidėvėjimas, o svarbiausia yra vairavimo stilius.
Net du vienodi automobiliai gali deginti kurą labai skirtingai, priklausomai nuo to, kaip ir kur jie eksploatuojami. Vienas reikšmingiausių veiksnių, lemiantis degalų sunaudojimą, yra greitis. Tai matoma ne teorijose, o realiuose matavimuose.
Mieste, kur dažnos sustojimų ir pajudėjimo fazės, o vidutinis greitis mažas, sąnaudos įprastai didesnės nei užmiestyje. Važiuojant tolygiai, nesustojant ir neakseleruojant, degalų sunaudojimas gali būti net 30–50 proc. mažesnis.
Tačiau pasiekti aukštą greitį reiškia ir didesnes sąnaudas. Tai susiję tiek su variklio veikimo režimu, tiek su fizika. Optimalus variklio darbinių apsukų diapazonas siekia maždaug nuo 1 200 iki 2 000 apsukų per minutę, o tai ribos, kuriose užfiksuojamos mažiausios sąnaudos.
Norint palaikyti didelį greitį, šį ribą tenka peržengti, o kartu sparčiau mažėja ekonomiškumas. Be to, svarbus veiksnys yra ir oro pasipriešinimas. Didėjant greičiui, pasipriešinimas auga ne tiesiškai, o kvadratu. Kuo greičiau važiuojama, tuo daugiau degalų reikia norint įveikti stipresnę „oro sieną“.
Būtent dėl šios priežasties dažnai skiriasi sąnaudos važiuojant tuo pačiu automobiliu, bet skirtingu greičiu.
Šiam palyginimui buvo atliktas eksperimentas su automobiliu, turinčiu 1,6 litro atmosferinį benzininį variklį, 123 arklio galias ir šešių laipsnių automatinę pavarų dėžę. Bandymų sąlygos buvo vienodos: tas pats kelio ruožas, panašus oras, aktyvuota pastovaus greičio palaikymo sistema.
90 km/h – ekonomiškumo pikas
Pirmasis testas buvo atliktas važiuojant 90 km/h greičiu. Kompiuteris fiksavo 5,8 litro sąnaudas 100 kilometrų. Variklio apsukos siekė 1 900.
Nors gamintojas deklaruoja 4,8 litro, toks realus rodiklis laikomas itin racionaliu.
110 km/h – protingas kompromisas
Padidinus greitį iki 110 km/h, sąnaudos pakilo iki 6,9 litro, apsukos siekė iki 2 400. Nors skirtumas nėra didžiulis, tai jau reiškia papildomas sąnaudas.
Vis dėlto šis greitis vis dar vertinamas kaip pusiausvyra tarp greičio ir ekonomijos.
140 km/h – brangus greitis
Pasiekus 140 km/h, sąnaudos išaugo iki 9,2 litro. Apsukos pakilo iki 3 200, o palyginus su 90 km/h režimu skirtumas siekia net 59 proc.
Tai akivaizdžiai parodo, kiek „kainuoja“ papildomi kilometrai per valandą, kai degalai deginami tam, kad įveiktumėte didesnį oro pasipriešinimą.
Ką verta prisiminti?
Kiekvienas vairuotojas pasirenka savo važiavimo režimą, atsižvelgdamas į prioritetus – ekonomiškumą ar laiką. Tačiau skaičiai kalba už save, o racionaliausias sąnaudų ir efektyvumo santykis pasiekiamas važiuojant 90–110 km/h greičiu.
Viršijus šį intervalą, kuro sąnaudos auga ženkliai, o nauda labai stipriai diskutuotina. Greičiau nebūtinai reiškia geriau, ypač jei skaičiuoji ne tik laiką, bet ir kiekvieną papildomą eurą degalinėje.
