Intymumas poroje yra ne tik kūno kontaktas. Tai ir bendravimas, pasitikėjimas, žinojimas, kas patinka tau ir partneriui. Tačiau kai į miegamojo stalčių atsiranda vibratorius, ne visiems tai atrodo natūralus žingsnis. Kai kuriems, tai smalsumas. Kitiems tikrų tikriausia grėsmė.
Vyrai neretai jaučia konkurenciją, o moterims tai būdas geriau pažinti save, atsipalaiduoti ar išlaikyti seksualinį ryšį aktyvų net tada, kai santykiuose yra įtampa ar nuovargis. Gydytojai seksologai sako, kad šiuolaikinis požiūris keičiasi, bet klausimas vis dar atviras.
Vibratorius poroje gali būti ir išlaisvinantis, ir atstumiančiai veikiantis objektas – priklausomai nuo to, ar abu partneriai supranta, kodėl jis atsirado. Ir ar moka apie tai kalbėtis be gynybos, kaltinimų ar pašaipos.
Kur baigiasi pagalba ir prasideda pavydas?
Kai kurios poros vibratorius atranda kartu, kaip žaismingą priemonę, skirtą bendram malonumui. Kitos – sužino apie jį netikėtai. Tada dažniausiai kyla vidinis klausimas: „ar aš nebepakankamas?“. Būtent čia prasideda gynyba, abejonės ir net priekaištai.
Seksologai pabrėžia, kad tokia reakcija nėra reta. Ji dažnai kyla ne dėl žaislo, o dėl nepasitikėjimo ar nepakankamo kalbėjimosi apie intymumą. Vibratorius tada tampa ne pagalbininku, o simboliniu konkurentu, tarsi kažkas kitas daro geriau už tave.
Tačiau kai jis atsiranda su abiejų žinia, kai tai nėra paslaptis ar planas B, jis netampa grėsme. Jis tampa priemone geriau pažinti kūną, padidinti artumą ir sumažinti spaudimą, kad viskas turi pavykti iš pirmo karto.
Kodėl kai kurios moterys pasirenka jį be partnerio žinios?
Tam yra kelios priežastys. Viena – gėda. Kai kurios moterys vis dar jaučia, kad apie seksualinius poreikius kalbėti gėdinga, o juos išreikšti per vibratorių tuo labiau. Kita baimė, kad partneris nesupras arba supyks. Ir dar viena, nes visgi, tai yra savarankiškas būdas rūpintis savimi, kai poroje trūksta intymumo.
Psichologai teigia, kad masturbuotis yra sveika, bet kai partneriai apie tai nežino arba slepia vienas nuo kito – atsiranda atstumas. Vibratorius tampa tylos ženklu, ne įrankiu artumui. O ilgainiui net ženklu, kad intymus ryšys tampa nebe porinis, o individualus.
Todėl svarbiausias dalykas čia ne pats vibratorius, o jo kontekstas. Jei moteris jį naudoja vien tam, kad užkamšytų tuštumą santykiuose, tai ilgainiui sugrįžta ne pasitenkinimu, o papildomu vienišumo jausmu.
Kaip reaguoti, jei partneris pasijunta nebereikalingas?
Pirmiausia, kaip ir visur, reikia kalbėtis. Ne gintis, ne aiškinti, kad čia tik daiktas, bet išgirsti, ką jaučia kitas žmogus. Jei tai vyras, tuomet jis dažnai girdi ne tai, kad partnerė nori dar vieno malonumo šaltinio, o tai, kad jis nebeatlieka savo vaidmens.
Moterims verta priminti, kad vibratorius nėra pakaitalas. Jis negali apkabinti, nepabučiuoja, nesukuria emocinio ryšio. Tai priemonė, o ne žmogus. Ir jei ji naudojama tam, kad pagerintų bendrą intymumą, o ne jį pakeistų.
Kai pora apie tai kalbasi atvirai, atsiranda daugiau laisvės eksperimentuoti, mažiau spaudimo visada pasiekti rezultatą. Vibratorius tampa sąjungininku, kai įtraukiamas į santykį, o ne slepiamas už nugaros.
Ar jis gali sustiprinti santykius?
Taip, jei abu partneriai supranta, kad tai yra ne konkurencija, o papildoma galimybė pažinti vienas kitą. Daugybė porų sako, kad kartu naudojamas vibratorius padėjo sumažinti spaudimą, įnešė žaismingumo, net prajuokino tada, kai intymumas buvo tapęs pareiga.
Tai taip pat būdas keisti rutiną. Kai santykiuose jau ilgai viskas vyksta vienodu ritmu, naujas elementas, net toks mažas, gali suteikti naujo smalsumo. Ir net jei pirmą kartą ne viskas sklandu, pati patirtis tampa artumo forma.
Svarbiausia, kad tai būtų abipusis sprendimas, ne ultimatumas ar tylus sprendimas vienai pusei. Tada vibratorius nėra konkurentas. Jis tampa tuo, kuo ir turi būti – pagalbininku.
Kas iš tikrųjų svarbu
Kiekviena pora turi savo taisykles, savo dinamiką ir savo ribas. Vieniems vibratorius yra nesvarbi detalė. Kitiems per jautri tema. Bet esmė ta pati: svarbu ne objektas, o tai, kaip apie jį kalbamasi, kaip jis įtraukiamas ar slepiamas.
Jei jis tampa būdu išvengti pokalbio, tuomet jis tik gilina atotrūkį. Bet jei jis tampa tema, apie kurią galima pasikalbėti be gėdos, be kaltės, tai jau artumo ženklas. Ir galbūt pirmas žingsnis link geresnio, drąsesnio ir brandesnio intymumo.
