Tamsiose klintinio urvo gelmėse Muna saloje, netoli Sulavesio krantų Indonezijoje, neseniai atskleista stulbinanti senovės paslaptis.
Ten archeologų komandai pavyko aptikti žmogaus sukurtą uolų meną, kuris, remiantis patikimais duomenimis, yra seniausias iki šiol žinomas tokio tipo kūrinys. Jo minimalus amžius siekia 67 800 metų. Šios šiurpios rankų silueto formos, su pailgais pirštais, yra itin svarbi dėlionės dalis siekiant suprasti ankstyvąją žmonių migraciją po šį regioną prieš dešimtis tūkstančių metų.
„Tai, ką matome Indonezijoje, greičiausiai nėra pavienės staigmenos, o palaipsniui atsiverianti daug senesnė ir gilesnė kultūrinė tradicija, kuri mums iki šiol tiesiog buvo nematoma“, – sakė tyrimui vadovavęs archeologas Maksimas Oberas (Maxime Aubert) iš Grifito universiteto Australijoje.
„Didelis kiekis ir įspūdingas uolų meno amžius rodo, kad tai nebuvo atsitiktinė ar trumpalaikė gyvenvietė. Priešingai – tai buvo kultūrinis centras, kuriame ankstyvieji žmonės tūkstančius metų gyveno, keliavo ir per meną reiškė savo idėjas.“
Per pastaruosius metus tiek Sulavesis, tiek Indonezijai priklausanti Borneo dalis netikėtai išryškėjo kaip itin svarbūs regionai, padedantys suprasti ankstyvąją žmogaus kūrybą ir migraciją. Daugelyje vietų urvų piešiniai buvo žinomi jau dešimtmečius, tačiau iki šiol mokslininkams trūko patikimų metodų tiksliai nustatyti jų amžių.
Dėl pažangos datavimo technologijose dabar žinoma, kad dalis šio meno yra gerokai senesnė, nei manyta anksčiau. Nustatyta, kad kai kurie kūriniai siekia daugiau nei 40 000 metų ir net viršija 51 000 metų ribą.
„Kiekvieną kartą, kai naujus metodus pritaikome vis kitame regione, paaiškėja, kad menas yra daug senesnis, nei laukta“, – aiškino Oberas. – „Tai rodo, kad problema buvo ne tame, jog ankstyvieji žmonės staiga pradėjo kurti meną tik vienoje vietoje, o tame, kad mes ieškojome ne ten arba nepakankamai atidžiai.“
Naujausias radinys aptiktas Liang Metanduno oloje, seniai žinomoje kaip senovinio uolų meno vieta. Oberas su kolegomis siekė nustatyti, kur šiame urve esantys kūriniai įsikomponuoja į viso Indonezijos salyno senovės meno chronologiją.
Jei archeologams pasiseka, per tūkstančius metų ant piešinių paviršiaus nusėda plona kalcito pluta – tai iš uolos paviršiumi tekančio vandens iškristalėję mineralai. Šis vanduo dažnai turi nedidelį kiekį urano, kuris yra tirpus vandenyje. Laikui bėgant uranas skyla į torį, o pastarasis jau netirpsta.
Kadangi urano ir torio skilimo sparta yra tiksliai žinoma, mokslininkai gali išmatuoti šių elementų santykį susidariusioje kalcito plutoje ir taip nustatyti jos amžių.
Vadinasi, į 67 800 metų datą pretenduoja ne pats dažas, o virš piešinį dengiančios mineralinės plutos amžius. Tai reiškia, kad po ja esantis menas privalo būti bent jau toks pat senas arba net senesnis.
Šis atradimas, kartu su ankstesniais duomenimis, rodo, kad didelė dalis uolų meno regione gali būti gerokai senesnė, nei manyta. Tai keičia požiūrį į Sulavesį – salą, laikomą svarbia stotele ankstyviesiems žmonėms, keliaujantiems Australijos link.
„Menui greičiausiai atsirado ypatinga reikšmė tada, kai populiacijos ėmė augti ir skirtingos grupės dažniau kontaktuodavo tarpusavyje“, – teigė Oberas.
„Tai galima palyginti su šiuolaikiniais pavyzdžiais. Šviesoforai reikalingi dideliuose miestuose, bet ne mažose kaimo gyvenvietėse. Panašiai ir menas, simboliai bei bendri vaizdiniai galėjo padėti žmonėms perteikti tapatybę, priklausomybę ir bendras prasmes, kai socialiniai tinklai tapo didesni ir sudėtingesni.“
Archeologams tokia simbolinė elgsena itin svarbi dėl to, kada ir kur ji pasirodo. Naujai datuotas menas aptiktas palei siūlomą šiaurinį migracijos maršrutą, kuriuo, kaip manoma, ankstyvieji šiuolaikiniai žmonės keliavo per Pietryčių Azijos salas link Sahūlio – ledynmečiu egzistavusio žemyno, jungusio dabartinę Australiją ir Naująją Gvinėją.
Kompleksinių meninių tradicijų buvimas šiame koridoriuje padeda užpildyti seniai žiojinčią spragą tarp ankstyvųjų radinių žemyninėje Azijoje ir pačių seniausių žmonių pėdsakų Australijoje. Tai leidžia manyti, kad žmonės Sahūlį galėjo pasiekti jau prieš maždaug 65 000 metų.
Tuo pačiu atsiveria ir daugybė naujų intriguojančių klausimų: kiek dar tokio paties laikotarpio uolų meno likę neatrasta aplinkinėse teritorijose? Kaip simbolinės tradicijos sklido ir keitėsi? Ar įmanoma aptikti dar ankstesnių šios istorijos skyrių?
„Mus labiausiai jaudina tai, kad šis menas rodo – prieš dešimtis tūkstančių metų Pietryčių Azijoje gyvenę žmonės jau naudojo vaizdus idėjoms, tapatybei ir prasmėms perduoti. Tai nebuvo pavieniai eksperimentai. Tai buvo ilgai gyvavusi kultūrinė tradicija“, – pabrėžė Oberas.
„Šis atradimas mums nėra pabaiga. Tai kvietimas ieškoti toliau.“
