Indijos Indoro mieste paviešinta istorija, kuri prikaustė tiek vietos gyventojų, tiek visos šalies žiniasklaidos dėmesį. Vyras, kuris daugelį metų atrodė kaip tipinis gatvėje gyvenantis elgeta – neįgalus, vargingai apsirengęs, judantis ant medinės platformos su ratukais ir ant rankų mūvintis batus, paaiškėjo esantis gerokai turtingesnis, nei bet kas galėjo įsivaizduoti.
Maždaug 50 metų amžiaus Mangilalas daugelį metų buvo pažįstamas veidas Indoro miesto „Sarafa Bazaar“ turguje. Jis elgetaudavo, tačiau neįkyriai – nešaukdavo, nekalbėdavo, neprašydavo pagalbos. Vyras sėdėdavo tyliai, sukurdamas stiprų skurdo ir bejėgiškumo įspūdį.
Jo būklė atrodė rimta, anot vietinių, jis negalėjo vaikščioti dėl neįgalumo, susijusio su sirgtais raupsais. Tačiau viskas pasikeitė, kai miesto valdžia pradėjo naują socialinę kampaniją, kurios tikslas yra padėti iš gatvių iškelti pažeidžiamus asmenis, siūlyti jiems pastogę, pagalbą ir galimybę grįžti į orų gyvenimą.
Mangilalas buvo paimtas iš gatvės, jam pasiūlyta švaros procedūrų, aprūpinta drabužiais, tačiau netrukus atsivėrė visiškai netikėta šio vyro gyvenimo pusė.
Paaiškėjo, kad tariamai benamis turi ne tik vieną, bet net tris nekilnojamojo turto objektus: trijų aukštų namą, dar vieną privatų gyvenamąjį namą ir socialinį būstą, suteiktą pagal valstybės pagalbos programą. Pastarajame jis gyveno kartu su savo tėvais.
Be to, vyrui priklauso automobilis ir keletas autorikšų – triratės transporto priemonės, kurias jis nuomojo, taip generuodamas pastovias pajamas.
Kaip pranešė Indoro rajono magistratas Shivamas Verma, tai nebuvo viskas – Mangilalas prisipažino, kad elgetavimo metu surinktus pinigus jis skolindavo trumpalaikiams laikotarpiams turgaus prekybininkams, imdamas už tai palūkanas. Pinigus jis rinkdavo kas vakarą.
Kitaip tariant, vyras ne tik nesinaudojo surinktomis aukomis savo poreikiams, bet ir pavertė elgetavimą investiciniu šaltiniu.
Nors pagal vietinius standartus tokia turto ir pajamų apimtis artėja prie milijonieriaus ribos, vyras vis dar naudojosi valstybės skiriamu socialiniu būstu. Dėl to vietos valdžia nedelsdama ėmėsi veiksmų – paskelbta, kad Mangilalui bus atimtas socialinis būstas, nes jis neatitinka paramos gavėjui keliamų kriterijų.
Taip pat pradėtas tyrimas dėl jo banko sąskaitų, siekiant nustatyti tikslų turto mastą. Ši situacija sukėlė įtampą ir vyro artimųjų tarpe. Mangilalo sūnėnas teigia, kad įvyko klaida, o informacija apie jo turto mastą esą buvo iškraipyta arba melaginga.
Nepaisant to, šis atvejis greitai tapo vienu labiausiai aptarinėjamų ir simbolinių vasario mėnesį pradėtos kovos su elgetavimu kampanijos epizodų.
Indoro valdžia pabrėžia, kad elgetavimas šiame mieste oficialiai draudžiamas, kaip ir išmaldos davimas. Visgi kampanijos tikslas nėra bausti, o skatinti socialinę integraciją ir padėti žmonėms išsivaduoti iš skurdo.
Tačiau Mangilalo atvejis atskleidžia kitą medalio pusę – ne kiekviena elgetaujanti figūra iš tiesų gyvena skurde.
Ši istorija sukėlė plačią visuomenės diskusiją, ne tik apie elgetavimą ir socialinę paramą, bet ir apie pasitikėjimą bei tikrąsias paramos gavėjų intencijas. Indoro valdžia žada stiprinti tikrinimo ir stebėsenos mechanizmus, kad parama pasiektų tik tuos, kuriems jos iš tikrųjų reikia.
