Medikų migracija šiuo metu yra aktuali problema visoje Europos Sąjungoje, neseniai Vokietija oficialiai paskelbė atvėrusi savo darbo rinką kvalifikuotiems slaugytojams, nes jų jau trūksta.
Mūsų šalies žiniasklaidoje pasirodė žinutės, kad į Lietuvos gydymo įstaigas kreipiasi darbo ieškodami Latvijos, Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos gydytojai. Tačiau Lietuvos gydytojų sąjunga (LGS) įsitikinusi, jog tai – tik pavieniai atvejai, nes motyvacijos dirbti Lietuvoje nei mūsų šalies, nei tuo labiau užsienio gydytojams – nėra.
„Esame ne kartą išreiškę savo nuomonę, kad Lietuvoje jau dabar nepakanka gydytojų, o perspektyvoje jų liks tiek, kad kokybiška sveikatos paslauga taps tik iliuzija – Lietuvos sveikatos sektoriaus rinka tikrai yra nekonkurencinga kitų ES šalių atžvilgiu“, – sako LGS prezidentas prof. Liutauras Labanauskas. Jo teigimu, gydytojo profesijai įgyti reikia ne tik asmeninio pasiaukojimo nuostatos, bet ir beveik 10 metų mokslo, ir, atitinkamai – finansų. „Todėl veiksniai, skatinantys gydytojus judėti po pasaulį, visada išlieka tie patys: stabilus atlygis, socialinės garantijos ir saugi darbo aplinka“, – įsitikinęs LGS vadovas. Jis pabrėžia, kad ES šalyse parengtiems medikams, kurių diplomai yra pripažįstami visose šalyse, lieka tik viena migracijos kliūtis – tos šalies, į kurią norima vykti, kalbos žinios.
Anot L. Labanausko, Lietuva, skirtingai nei senosios ES narės, negali pasiūlyti atvykusiems gydytojams jokių garantijų, todėl kalbos, kad ištuštėjusias gydytojų darbo vietas užims kaimyninių posovietinių šalių gydytojai, atrodo kaip blefas.
„Lyg būtų norima pateisinti neveiklumą siekiant išsaugoti Lietuvoje mokesčių mokėtojų pinigais parengtus medikus, – stebisi LGS vadovas. – Juo labiau, kad viešai kalbant apie galimybes pritraukti šių šalių specialistus, būtina pasakyti ir du svarbius dalykus: pirma – nėra didelio skirtumo tarp atlygio Lietuvoje ir jų šalyse (ypač krizės metu), antra – norėdami praktikuoti ES šalyje, iš šių šalių atvykę gydytojai turi pereiti ganėtinai ilgą biurokratinę procedūrą, t. y. turi būti pripažintas jų diplomas, jie turi išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą“.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, LGS vadovo nuomone, bet kuris medikas tikrai rinksis galimybę įgyti teisę praktikuoti šalyje, kuri jam pasiūlys geriausias sąlygas ir kurios kalbą jis daugiau ar mažiau jau moka (anglų, vokiečių, prancūzų ar ispanų). „Kol laisvų darbo vietų pasiūla kitose šalyje yra tikrai didelė, gydytojai nesirinks Lietuvos, todėl diskusija apie galimybę pritraukti migruojančius medikus į Lietuvos darbo rinką vertiname arba kaip bandymą nuraminti mūsų senstančią visuomenę, kad gydytojų tikrai nepritruks, arba tai yra žinutė mums – gydytojams, kovojantiems dėl savo realaus atlygio, socialinių garantijų ir saugių darbo sąlygų, kad esą situacija yra valdoma“, – svarsto LGS prezidentas.
Šiuo metu LGS nemato sveikatos apsaugos politikoje realių pokyčių, skatinančių už mokesčių mokėtojų pinigus parengtus medicinos specialistus pasilikti Lietuvoje, ir prognozuoja realų gydytojų trūkumą po 5-10 metų. „Deja, bet be atsakingo valstybinio požiūrio į protų nutekėjimo problemą, šį „gaisrą“ užgesinsime tik iš dalies, nes naujai gydytojų kartai parengti bei įtikinti pasilikti dirbti savo šalyje, reikės ne vienerių metų ir realių pokyčių“, – konstatuoja L. Labanauskas.
Lietuvos gydytojų sąjunga, siekdama, kad net ir pensinio amžiaus sulaukę gydytojai išliktų aktyvūs darbo rinkoje, šiuo metu įgyvendina ES ir savo organizacijos lėšomis finansuojamą projektą, kurio metu gydytojai gali tobulintis ir tai garantuoja gydytojų licencijų atnaujinimą.
