Pavasario pradžią galima išnaudoti naudingai – neverta tiesiog laukti šiltesnių dienų pomidorų ir agurkų daigams. Patyrę daržininkai pataria nedelsti ir jau kovo pradžioje pradėti galvoti apie garstyčių sėją. Garstyčias verta auginti ne dėl derliaus, o tam, kad dirva taptų puri, saugi kultūriniams augalams ir labai derlinga.
Garstyčia – tai sideracinis augalas, kitaip tariant, žaliasis trąšų augalas, kurį auginame ne valgymui, o dirvožemio gerinimui. Ji greitai auga net ir esant žemai temperatūrai, pakelia iki –5 °C šalnas. Jei pasėsite garstyčias kovo pradžioje, po mėnesio darže jau turėsite žalią kilimą. Garstyčių šaknys supurena žemę maždaug iki 30 cm gylio, ji tampa puresnė ir lengvesnė. Toje vietoje, kur augo garstyčia, vėliau puikiai jaučiasi beveik visos daržovės.
Kita svarbi garstyčios savybė – ji veikia kaip natūralus fungicidas: naikina dirvoje esančius ligų sukėlėjus, grybus ir bakterijas, atbaido kenkėjus. Spragės, nematodos, amarai ir kiti gerai žinomi daržo kenkėjai netoleruoja garstyčių išskiriamų eterinių aliejų. Pasėjus garstyčias lysvėje prieš sodinant bulves, spragių ir kitų šaknų kenkėjų pastebimai sumažėja. Auginant daržoves savo reikmėms, garstyčia – itin geras ir saugus pasirinkimas.
Kai garstyčios užauga iki 20–30 cm aukščio, jas reikia nupjauti ir įterpti tiesiai į dirvą – tiesiog perkasti lysvę kartu su žalia mase. Per 2–3 savaites susmulkinta žalioji masė supūva ir virsta natūraliomis trąšomis. Azotas, fosforas, kalis ir kitos maisto medžiagos vėl sugrįžta į dirvožemį. Derlingumas akivaizdžiai padidėja, žemė tampa juoda, gyva ir biri. Tokiu atveju dažnai nebereikia net komposto.
Garstyčių sėklos kainuoja nedaug, o jų sąnaudos taip pat menkos – maždaug 100 gramų 10 kvadratinių metrų plotui. Sėjimo darbai paprasti: išbarstote sėklas, lengvai perėinate su grėbliu – ir viskas. Nei laistyti, nei papildomai prižiūrėti beveik nereikia. Garstyčia auga pati ir dirba jūsų naudai, gerindama žemę ir ruošdama ją gausiam būsimam derliui.
