Leidykla „Baltos lankos“ netrukus išleis Kristinos Sabaliauskaitės bestselerio „Silva Rerum“tęsinį „Silva Rerum II“.
Parašyti pagarsėjusio romano tęsinį ir nenuvilti skaitytojų – literatūriniame pasaulyje tai tikras iššūkis. Galime įsivaizduoti karštus Kristinos Sabaliauskaitės gerbėjų ginčus, kuris romanas yra geresnis.
Priminsime, kad pirmasis buvo išrinktas 2009-ųjų „Metų knyga“, o literatūros profesionalų įtrauktas į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir pelnęs pirmąją Jurgos Ivanauskaitės premiją už „Drąsią, atvirą ir laisvą kūrybinę raišką“. Kritikai jį oficialiai įvardijo kaip vieną įsimintiniausių dešimtmečio knygų. „Silva rerum“ sulaukė 4 leidimų, iš viso romano parduota apie 10 tūkst. egzempliorių, ir tai rodo ypatingą susidomėjimą knyga.
Skaitytojų nekantriai laukto tęsinio „Siva rerum II“ centre – kita Norvaišų šeimos karta su savais klystkeliais ir gyvenimo istorijomis. Tuo pat metu tai tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka… Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?
Kristina Sabaliauskaitė vėl panardina skaitytoją į magišką, tragišką, filosofinį ir aistringą Baroko pasaulį. Vis dėlto jis jau kitoks nei pirmojoje knygoje – jame atskleidžiami keturiasdešimt metų vėlesni laikai. Karas, maras, badas. 1707-ieji – tai tie liūdni metai, kai daugelis pamiršta bet kokį žmoniškumą, o norą gyventi palaiko tik kerštas ar nežabotos aistros. Besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandų kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, bajoriškos Norvaišų giminės nariai – atėję iš pirmojo Kristinos Sabaliauskaitės romano.
„Kristina Sabaliauskaitė surado puikią nišą. Intelektualus ir rafinuotas rašytojas, galintis kalbėti ne banalybes, o pasakyti kažką gilesnio apie moderniojo žmogaus ambivalenciją ir įtampas, jo traumas, moralines ir politines dilemas, yra vis dar retas personažas lietuvių literatūroje. <...> Protingi praeities žmonių veidai, o ne deformuotos fizionomijos, lygiai kaip ir modernūs, mūsų jautrumui atliepiantys charakteriai – visa tai byloja apie sava paverstos ir suaktualintos, o ne suvenyrinės istorijos atvėrimą romane. <...> Romanas [Silva rerum] taip gerai parašytas, kad jo autorei nereikėjo griebtis kokios sensacingos ir kontroversiškos tematikos ar aštraus detektyvinio siužeto, ko paprastai nevengia istorinius populiarius romanus mūsų dienomis rašantys autoriai. Kaip reta kinematografiškas romanas.“ (Prof. Leonidas Donskis)
