Apie mirtį dažnai kalbame abstrakčiai, kaip apie faktą, statistiką ar neišvengiamą gyvenimo pabaigą. Tačiau daug rečiau susimąstome apie tą siaurą, beveik nepastebimą ribą tarp „dar esu“ ir „jau nebe“. Ar sąmonė užgęsta akimirksniu? O gal paskutinėmis sekundėmis ji patiria kažką ypatingo?
Netikėtas atvejis Estijoje suteikė progą pažvelgti į šią ribą iš arti. Tartu universiteto neurologas Raulis Vicente su kolegomis tyrė 87 metų epilepsija sergančio paciento smegenų veiklą. EEG aparatas fiksavo elektrinius impulsus, kai staiga vyrą ištiko širdies smūgis. Jis mirė tyrimo metu. Nors situacija buvo dramatiška, moksliniu požiūriu tai tapo reta galimybe stebėti smegenų veiklą prieš pat ir iškart po mirties.
Iš viso buvo išanalizuota 900 sekundžių trukmės įrašo. Ypatingas dėmesys skirtas maždaug pusės minutės laikotarpiui prieš ir po širdies sustojimo. Būtent ten užfiksuoti netikėti pokyčiai.
Paaiškėjo, kad paskutinėmis akimirkomis suaktyvėjo gama bangos. Šio tipo elektriniai impulsai paprastai siejami su sąmoningumu, atminties atkūrimu, sapnais ar net gilia meditacine būsena. Kartu pastebėtas ir kitų bangų alfa, beta, delta bei teta aktyvumo kitimas. Alfa bangos, pavyzdžiui, padeda sutelkti dėmesį ir atsiriboti nuo pašalinių dirgiklių.
Šie duomenys leido mokslininkams iškelti hipotezę, kad mirties akimirkomis smegenys gali tarsi „peržvelgti“ gyvenimo epizodus. Tyrimo bendraautorius, JAV Luisvilio universiteto neurochirurgas dr. Ajmalas Zemmaras atkreipė dėmesį, jog toks aktyvumas primena artimos mirties patirtis, apie kurias pasakoja išgyvenusieji klinikinę mirtį – lyg trumpą, intensyvų prisiminimų srautą.
Įdomu ir tai, kad panašus gama bangų suaktyvėjimas anksčiau buvo užfiksuotas mirštančių žiurkių smegenyse. Tai leidžia svarstyti, kad tam tikras neurologinis atsakas į mirtį gali būti bendras skirtingoms rūšims. Vis dėlto kol kas tai – tik atsargios prielaidos.
Svarbu nepamiršti ribotumų. Tyrimas atliktas tik su vienu pacientu, kurio smegenys jau buvo paveiktos epilepsijos, galimų traumų ir patinimo. Tokios aplinkybės gali turėti įtakos rezultatams, todėl jų negalima laikyti galutiniu atsakymu į klausimą, kas vyksta kiekvieno žmogaus sąmonėje mirties akimirką.
Vis dėlto ši istorija palieka stiprų įspūdį. Jei hipotezė pasitvirtintų, galbūt paskutinės sekundės nėra tuščios ar tamsios. Galbūt jos pripildytos prisiminimų – svarbiausių veidų, balsų, akimirkų. Tai kol kas lieka atviras klausimas, tačiau mokslas jau žengė mažą žingsnį arčiau paslapties, kuri žmoniją lydi nuo pat jos pradžios.
