Pastaraisiais metais vis daugiau šalių svarsto apie atsisakymą grynųjų pinigų. Skamba kaip neišvengiama ateitis, juk atsiskaitymų kortelėmis, programėlėmis ar net biometriniais duomenimis skaičius auga kasdien.
Tačiau kartu kyla vis daugiau klausimų, ar toks pokytis netaps negrįžtamu sprendimu, kuris atims iš žmonių pasirinkimo laisvę. Įpratome patogiai atsiskaityti kortelėmis – parduotuvėje, kavinėje, turguje. Net vaikai ir senjorai jau turi bankines korteles ar naudotis išmaniosiomis programėlėmis.
Tačiau vis dar yra tūkstančiai žmonių, kurie vertina grynuosius dėl jų paprastumo, anonimiškumo ar net saugumo pojūčio. Jie pagrįstai klausia – ar būsime priversti pereiti į visiškai skaitmeninę pinigų erą, ar mūsų nuomonė vis dar svarbi?
Dalis šalies politikų teigia, kad grynųjų ribojimas skatina efektyvumą, mažina šešėlinę ekonomiką, o centriniai bankai pabrėžia, kad tai padeda geriau kontroliuoti pinigų cirkuliaciją. Tačiau kitoje barikadų pusėje – žmogaus teisės, laisvė disponuoti savo pinigais ir netikrumas dėl duomenų privatumo.
Kas priima sprendimus – ar tai tik bankų ir vyriausybių valia?
Grynųjų ribojimo ar uždraudimo idėjos dažniausiai gimsta valdžios institucijose – centriniai bankai, finansų ministerijos, kartais net tarptautinės organizacijos ima formuoti strategijas. Tokios rekomendacijos jau skambėjo iš Tarptautinio valiutos fondo ar Europos Centrinio Banko.
Tačiau teisiškai, nacionalinis lygmuo vis dar išlaiko galutinį sprendimą. Lietuvoje sprendimą visiškai atsisakyti grynųjų galėtų priimti Seimas, priėmęs atitinkamas įstatymų pataisas. Taip pat svarbų vaidmenį vaidintų Lietuvos bankas, kuris prižiūri pinigų politiką šalyje.
Vis dėlto toks sprendimas turėtų būti suderintas su Europos Sąjungos teisės normomis, kadangi eurą įsivedusios šalys privalo laikytis bendros monetarinės politikos rėmų. Taigi, teoriškai, grynųjų atsisakymas galėtų būti įgyvendintas per įstatymų pakeitimus.
Tačiau praktiškai tai reikštų didelį viešą rezonansą, todėl net ir siekdami tokio žingsnio, politikai greičiausiai pirmiausia ieškotų būdų tai įgyvendinti palaipsniui – per ribojimus, limitus ar papildomas sąlygas.
Ar žmonės dar turi balsą?
Nepaisant aukščiausio lygio sprendimų, viešoji nuomonė vis dar gali turėti stiprų poveikį. Pavyzdžių netrūksta, nes kai kurios šalys, kaip Švedija, itin sparčiai žengusios link „begrynio“ gyvenimo, susidūrė su visuomenės nepasitenkinimu. Tai privertė vyriausybę peržiūrėti strategijas ir net įtvirtinti teisę atsiskaityti grynaisiais kaip konstitucinę garantiją.
Europos Sąjungoje taip pat formuojasi iniciatyvos, siekiančios užtikrinti, kad gyventojai visada turėtų prieigą prie grynųjų pinigų. Europos Komisija jau rengia teisės aktų pakeitimus, kurie įpareigotų bankus užtikrinti, kad fizinės pinigų išmokėjimo vietos būtų pasiekiamos visoje Bendrijos teritorijoje.
Lietuvoje kol kas atviro uždraudimo klausimas nėra svarstomas viešai. Tačiau vyksta kiti pokyčiai – mažėja bankomatų tinklas, kai kurios įstaigos jau nebepriima grynųjų. Tai tylus procesas, kuris leidžia sumažinti fizinių pinigų cirkuliaciją be oficialaus draudimo. Ir jei visuomenė tylės – ši tendencija tik stiprės.
Kodėl verta rūpintis dabar?
Klausimas „ar grynieji dar reikalingi?“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti techninis. Tačiau iš tiesų tai daug platesnė diskusija apie žmogaus pasirinkimo laisvę, privatumo teisę ir visuomenės įtraukimą. Ne visi žmonės pasitiki bankais ar skaitmeniniais sprendimais, ne visi turi techninių galimybių ar noro naudotis kortelėmis. Tai nėra nei atsilikimas, nei tingėjimas – tai teisė rinktis.
Kai tik vienas mokėjimo būdas tampa privalomu, kiti tampa privilegija ir ši riba gali virsti atskirties šaltiniu. Būtina išlaikyti balansą, kad technologinė pažanga netaptų socialiniu barjeru. Todėl diskusija apie grynųjų pinigų ateitį turėtų būti vieša, atvira ir grįsta ne tik ekonominiais, bet ir etiniais argumentais.
