Pasaulis vis dar negali atsistebėti netikėtu ir labai žmogišku popiežiaus Pranciškaus žestu, paaiškėjusiu tik po jo mirties. Daugybę metų kalbėjęs apie gailestingumą, paramą silpniausiems ir būtinybę matyti kenčiančius, jis šią žinią įrašė ne tik į savo kalbas, bet ir į paskutinę valios išraišką.
Būtent testamente slypėjo detalė, kuri sujaudino ne tik tikinčiuosius, bet ir visus, kuriems rūpi Ukrainos likimas. Šią jautrią istoriją visuomenei atskleidė vienuolė Lucia Caram, nuo pirmųjų karo mėnesių vykdžiusi humanitarines misijas Ukrainoje.
Ji pasakojo, kad popiežius ne kartą žadėjo pagalbą, tačiau niekada nesitikėjo, jog šis pažadas bus įamžintas tokiu būdu. Tai nebuvo tuščias pasakymas ar diplomatinė frazė – tai buvo labai asmeniškas ir nuoširdus sprendimas, kuris atsiskleidė tik po 2025 metų balandžio 21 dienos, kai pontifikas iškeliavo Anapilin.
Popiežius Pranciškus ilgus metus nuosekliai ragino melstis už Ukrainą, siųsti humanitarinę pagalbą, o politinius ir religinius lyderius – ieškoti dialogo.
Kartais jo žodžiai sukeldavo diskusijų, tačiau viena visada buvo aišku: jis matė šios šalies kančią ir jautė pareigą padėti. Todėl visai nenuostabu, kad net paskutinėje valios išraiškoje jis įrašė tai, kas, jo akimis, gelbėja gyvybes – greitosios pagalbos automobilius karo zonoms.
Testamento sprendimas, sujaudinęs pasaulį
Vienuolė Lucia Caram atskleidė, kad popiežius testamente aiškiai nurodė – dalis jo asmeninių lėšų turi būti skiriama greitosios pagalbos automobiliams Ukrainoje. Dokumente net įvardytos karo zonos, kuriose ši pagalba yra gyvybiškai svarbi.
Tai sprendimas, kuris ne tik simbolizuoja solidarumą, bet ir yra labai praktinis. Greitosios automobilių trūkumas Ukrainoje – tikra problema, o tokia dovana reiškia tiesiogiai išgelbėtas gyvybes.
Vienuolei ši žinia buvo lyg asmeninis liudijimas, kad popiežius savo pažadų niekada nepamiršo. Ji sakė ne kartą girdėjusi jo pasiryžimą padėti, tačiau nemaniusi, jog tai bus įgyvendinta taip intymiai, iš širdies ir tyliai.
Popiežiaus Pranciškaus santykis su Ukraina
Nuo pat karo pradžios popiežius reiškė solidarumą ukrainiečiams, dažnai ragindamas pasaulį nepamiršti kančių, kurias išgyvena civiliai.
Jis nuolat kvietė melstis už taiką ir skatino humanitarinę pagalbą. Popiežiaus žinutės kartais sukeldavo prieštaringų reakcijų, tačiau jo nuoseklus siekis kalbėti apie taiką buvo akivaizdus.
Pontifikas susitiko su Ukrainos religiniais ir politiniais lyderiais, bendravo su pabėgėliais ir net priėmė kvietimą aplankyti Ukrainą 2025 metais, parodydamas, kad jam rūpi ne tik simbolinė, bet ir reali parama.
Palikimas, kuris tęsia jo misiją
Popiežiaus sprendimas testamente primena, kad tikros vertybės dažnai pasirodo tada, kai jų nesitikime. Greitosios pagalbos automobiliai nėra prabanga ar politinė dovana, tai – būtiniausia pagalba karo lauko realybėje.
Šis sprendimas byloja apie popiežiaus siekį ne tik kalbėti apie taiką, bet ir konkrečiai prisidėti prie žmonių gyvybių išsaugojimo.
Tai – jo tylus, bet labai stiprus atsisveikinimas su pasauliu, kuriame jis matė tiek daug skausmo ir tiek daug vilties.
