Emilija Merkytė
Rokas Flickas (g. 1936, iki 1989 m. – Rokas Alvydas Liaukonis) skaitytojui jau žinomas kaip vienaveiksmės istorinės monologinės dramos apie garsias Lietuvos moteris „Ištiesk pagalbos ranką man“ ir knygų „Mitingų metas, sudrebinęs Lietuvą“, „Atrastoji žemė“, „Šiaurės Sachara“ autorius. Šiais metais „Alma littera“ išleido naujausią R. Flicko romaną „Paskutinis traukinys“.
Šis romanas gana artimas istorinio romano tipui: knygoje aprašoma ne tik vienos šeimos tragedija, bet ir skaudi Rytų Prūsijos, artimai susijusios su Lietuva, gyventojų lemtis Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Kenigsbergas, arba Karaliaučius, iki Antrojo pasaulinio karo buvo vokiečių miestas, nors jame gyveno ir olandų, prancūzų, škotų, lietuvininkų. Prieš Raudonajai armijai užimant miestą, vietiniai gyventojai bėgo į Vokietijos gilumą, o šiai galutinai pralaimėjus karą, po kelerių metų mieste likę gyventojai buvo deportuoti į Rytų Vokietiją ar ištremti į tolimus Rusijos regionus. Miestas smarkiai nukentėjo nuo bombardavimų Antrojo pasaulinio karo metu. Po karo miestas savo architektūra, kultūra ir gyventojais skyrėsi nuo vokiško miesto, buvusio iki sovietų ekspansijos. Skaudi miesto bei jo žmonių istorija ir pasakojama romane „Paskutinis traukinys“. Nors romano centre vokietės Martos ir lietuvio Vincento Toleikio šeimos tragedija, bet suprantame, jog panašus likimas ištiko ne vieną kenigsbergiečių šeimą.
Sutuoktiniai Marta ir Vincentas sukūrė gražią šeimą, augina du sūnus, turi puikius darbus, bet ilgisi vienas kito, nes Vincentas Kenigsberge kyla karjeros laiptais, o Marta mokytojauja Kauno gimnazijoje. Po pusmečio į Kauną turi atvažiuoti ir Vincentas, o tada Toleikių šeimos lauks gražus gyvenimas. Tačiau idilišką gyvenimą Kaune (ir Kenigsberge) sugriauna kilęs Antrasis pasaulinis karas. Vincentas Toleikis ir Martos tėvai žūsta per Kenigsbergo bombardavimą, o Marta mėgina išgyventi su dviem sūnumis: paaugliu Valteriu ir jaunėliu Karoliu. Raudonajai armijai užėmus Kenigsbergą prasideda žudymai, plėšikavimai ir prievartavimai. Šių baisumų nepavyksta išvengti ir Martai: patyrusi nugalėtojų prievartavimus ji miršta iš bado. Likę be motinos vaikai mėgina išgyventi: paauglys Valteris rūpinasi broliu, su kitais vilko vaikais (Kenigsbergo našlaičiais) elgetaudamas klajoja po pokario Lietuvos kaimus. Mažąjį Karolį imasi globoti energinga ir šauni Ida Helm. Likimas susiklosto taip, kad vyresnėlis atsiduria už „geležinės uždangos“, o jaunėlis nespėja į paskutinį traukinį, važiuojantį į Vakarus.
Po daugelio metų Valteris grįžta į savo gimtąjį Kenigsbergą, dabar jau Kaliningradą, su viltimi susirasti brolį. Paraleliai su Toleikių šeimos tragedija pasakojama ir kita istorija – Kenigsbergo. Romane iškyla Valterio vaikystės Kenigsbergas (prieš ir po karo) ir dabartinis Kaliningradas. „Architektas Valteris su širdgėla galvojo: „Karas jau senokai pasibaigė, o štai čia – atviros negydomos žaizdos. Mes, kad ir nugalėti, Vokietijoje jau senokai prikėlėme savo miestus. Turbūt reikia labai nemylėti miesto, kad paliktum jį likimo valiai.“ (p. 66) Miesto istoriją galima interpretuoti ir pagal jo gyventojus. Inteligentiška Martos šeima, santykiai su tėvais, džiugūs, bet kartu ir ramūs šventiniai pasisėdėjimai – Kenigsbergo istorinis atspindys. Apleisti, geriantys, smalsūs, bet ir bailūs Kaliningrado gyventojai, audringas pasisėdėjimas gidės Svetlanos tėvų sodyboje, o ir pačios gidės blaškymasis bei jai iškylančios dilemos atskleidžia nelengvą ir toli gražu ne tokią puikią, kaip norėtų užsieniečiams pateikti sovietai, Kaliningrado tikrovę.
Žinoma, nereikėtų suabsoliutinti, bet tokia interpretacija skaitant romaną peršasi savaime. Juo labiau kad skirtingi brolių likimai taip pat nepaneigia šios interpretacijos: Vakaruose Valteris sugebėjo tapti architektu ir sukurti gražią šeimą (nors į Kaliningradą atvyksta jos netekęs ir jam likęs artimiausias žmogus – brolis). Karolis – dėl savo nenusisekusio gyvenimo širdyje nešiojantis nuoskaudą girtuoklis. Romane supinami dviejų brolių ir dviejų (tam tikra prasme) miestų likimai, o pasakojimą paįvairina ir jauna graži gidė Svetlana Biriukova, ir Idos Helm (Stanislavos Bolšovos) istorija.
Romano struktūra: knygą sudaro dvi dalys, suskirstytos į skyrius. Pirmoji dalis „Paukščiai išskrenda birželį“ pasakoja apie pirmas keturias Valterio viešnagės dienas Kaliningrade ir brolio paieškas. Žmogui iš Vakarų ne taip lengva surasti brolį 1975 metų Kaliningrade. Be to, sovietinėje sistemoje Valteriui daug kas nesuprantama ir keista. O ir miestas nebe toks, koks buvo: nežinia, labiau savas ar svetimas. Kad sužinotume priešistorę autorius kai kuriuose skyriuose nukelia skaitytoją į prieškarinį ir karo metų Kenigsbergą. Pirmoji dalis baigiama Kenigsbergo žlugimu.
Antroji dalis „Vilko vaikai“ jau pasakoja apie 1945 metų Kenigsbergą, po žlugimo. Balandžio 10 dieną prasidėjo kareivių siautėjimas, trukęs tris dienas, tačiau ir vėliau išlikusių gyvų kenigsbergiečių gyvenimas ne pagerėjo, o tik ėjo prastyn. Romane įtaigiai atskleidžiamas pokario skurdas. O skyriuose, pasakojančiuose apie Kaliningradą, veiksmas rutuliojasi lyg ir teigiama linkme – užčiuoptas siūlo galas, galbūt Valteriui pavyks surasti brolį. Karolį jis suranda, tačiau abiem broliams po ilgų išsiskyrimo ir gyvenimo skirtingų kultūrų šalyse metų sunku susišnekėti.
Knygą „Paskutinis traukinys“ apibendrinti galima trumpai: geras ir prasmingas lietuviškas romanas.
