Nuo neatmenamų laikų žmonės bijojo užmigti paslaptinguoju letargo miegu, kad jų nepalaidotų gyvų.
Kaip rašoma Vilniaus visuomenės sveikatos biuro parengtame straipsnyje, istorija byloja, kad įžymusis italų poetas F. Petrarka, gyvenęs XIV a., būdamas 40 metų sunkiai susirgo. Kartą jis neteko sąmonės, todėl jį palaikė mirusiu ir ruošėsi palaidoti. Laimei, to meto įstatymai draudė mirusiuosius laidoti anksčiau nei praeis para po mirties. F. Petrarka nubudo, kai jo karstas stovėjo ant duobės krašto. Po to poetas pragyveno dar 30 metų.
Kitoks likimas ištiko XIX a. rusų rašytoją N. Gogolį. Žinoma, kad jį vargino letargijos priepuoliai, ir jis visada bijojo būti palaidotas gyvas. 1852 m., mirus jo mylimai moteriai Jekaterinai Chomiakovai, jis sudegino antrąją „Mirusių sielų“ dalį ir sunkiai susirgo (pagal kitą versiją, jis dar nebuvo pasveikęs nuo karštinės). Tais pačiais metais N. Gogolis mirė ir buvo palaidotas Maskvoje, Danilo vienuolyno kapinėse.
Artimi draugai tikrino, ar jis neužmigęs, bet padarė išvadą, kad vis dėlto miręs. 1931 m. Maskvos valdžiai nutarus panaikinti kapines, N. Gogolio kūnas buvo perlaidotas. Atidarius karstą, ekshumacijos dalyviams atsivėrė siaubingas vaizdas: rašytojo palaikai gulėjo ant pilvo, o karsto apmušalai buvo nudraskyti.
1976 m. vieno Serbijos miestelio lavoninėje sargą ištiko širdies smūgis, kai vienas numirėlis staiga atsisėdo ir paprašė užrūkyti. Tai tik kelios istorijos, bet baimė būti palaidotam gyvam paskatino ieškoti apsisaugojimo būdų nuo baisaus likimo. 1880 m. Hamburge buvo siūloma į karstą dėti veido srityje tvirtinamą vamzdelį, kad atsigavęs žmogus galėtų kvėpuoti. Prie rankų ir kojų buvo rišamos virvelės, sujungtos su varpeliu. „Numirėliui“ pasijudinus, signalą turėjo išgirsti kapinių sargas ir nedelsiant atkasti kapą. Mūsų laikais į karstus tam tikslui kartais deda mobiliuosius telefonus.
Praėjusio šimtmečio pabaigoje Anglijoje sukūrus aparatą, sugebantį fiksuoti silpniausius širdies elektrinius impulsus, jau per pirmąjį bandymą lavoninėje tarp mirusiųjų buvo aptikta dar gyva mergina.
Letargija – tariamoji mirtis
Letargija, letargo miegas (gr. Lethargia – gilus miegas, užmarštis) – tai tariamoji mirtis, liguistas miegas, iš kurio žmogaus neįmanoma pažadinti. Jo metu labai susilpnėja visos organizmo gyvybinės funkcijos, sulėtėja medžiagų apykaita, sumažėja arba visai dingsta reakcija į aplinkos dirgiklius. Tai būsena, kai žmogaus gyvybinės funkcijos yra sustojusios, bet smegenys veikia, lyg jis miegotų. Ši būsena gali tęstis nuo kelių valandų iki dešimčių metų. Miegančiojo organizme senėjimo procesas labai sulėtėjęs ir net 20 metų kūnas nesikeičia. Tačiau nubudus, jau po 2-3 metų biologinis amžius sugrįžta ir žmogus per trumpą laiką tampa senu.
Literatūroje yra aprašyta ypač retų atvejų, kai miegas trukęs daug metų (18, 20, net 57 m.). Pavyzdžiui, Prancūzijoje buvo atvejis, kai 4 metų mergaitė išsigandusi apalpo ir užmigo 18-ai metų. Miegant jos psichika nesivystė – pabudusi ji paprašė lėlės.
Letarginė būsena gali būti įvairaus sunkumo. Lengvais atvejais žmogus nelabai kietai įmigęs, šiek tiek reaguoja į aplinkos dirgiklius, išlieka rijimo refleksas. Tada jį galima maitinti, pagirdyti. Kraujospūdis būna kiek sumažėjęs, raumenys atsipalaidavę. Pabudęs kartais gali prisiminti kai kuriuos įvykius. Sunkiais atvejais ligonis labai kietai įminga, nereaguoja net į skausmingus dirgiklius. Kartais pasitaiko tariamoji mirtis – oda išblykšta, šalta, vyzdžiai nereaguoja į šviesą, sunku pastebėti pulsą ir kvėpavimą. Po tokio miego žmogus nieko neprisimena, tačiau dažniausiai miego gilumas keičiasi ir jis gali kažką prisiminti.
Letargija išsivysto palaipsniui. Po priepuolio ligonis atsibunda labai nusilpęs, išblyškęs, sulysęs. Kaip ir užmigdamas, atbunda dažniausiai laipsniškai. Normalizuojasi kraujospūdis, atsistato normalus raumenų tonusas. Ligonis jaučiasi apsunkęs, pavargęs, vangus, skundžiasi galvos skausmais, bloga savijauta, kartais gali nieko neprisiminti.
Letargo miego priežastys
Priežasčių, pasak mokslininkų, yra keletas (deja, tai tik spėjimas). Letargiją gali sukelti grėsmės gyvybei jausmas. Pavyzdžiui, galvos trauma, sunkus apsinuodijimas, nukraujavimas, fizinis išsekimas ir t.t. Tokia letargija paprastai trunka tol, kol organizmas pats atgauna jėgas.
Psichogenine (isterine) letargija suserga jautrūs žmonės – tai apsauginė organizmo reakcija į didelį stresą. Visa tai gali sukelti ilgą (net kelių dienų trukmės) ir gilų miegą. Šiuo atveju žmogus retkarčiais atsibunda – nueina į tualetą, o paskui vėl užmiega. 1954 m. Mogiliovo kaimo gyventoja Nadežda Lebedina po ginčo su vyru užmigo ir atsibudo tik 1974 m. Gydytojai nustatė, kad ji visiškai sveika. Tai ilgiausio letargo miego atvejis ir jis buvo užregistruotas Gineso rekordų knygoje.
Antrojii priežastis – psichinė patologija. Pavyzdžiui, katatoninis stuporas (lot. stupor – sustingimas), atsirandantis sergant kai kuriomis psichikos ligomis ir trunkantis daug metų, labai primena letargiją. Vienas ligonis 25 metus buvo kaip „gyvas lavonas“. Jis nejudėjo ir nekalbėjo nuo 35 iki 60 metų amžiaus – tada pamažu pradėjo keltis, kalbėti. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo ne letargija, o katatoninis stuporas. Žmogus supranta, kas vyksta aplink, bet neįstengia pajudėti, net atsimerkti. Trečioji priežastis – preparatai, tarp kurių sukeliamo šalutinio poveikio yra letargija. Pavyzdžiui, tokią būseną gali sukelti interferonas.
Tikroji letargija sutinkama retai – šiek tiek daugiau kaip dešimt atvejų per metus visame pasaulyje. Jos atsiradimo priežastis mokslui nežinoma. Populiariausia hipotezė, kad ją sukelia kažkoks mokslui dar nežinomas virusas.
