Jeigu pasakytum gydytojui, kad miegi vos keturias valandas per naktį, greičiausiai sulauktum susirūpinusio žvilgsnio ir ilgo pokalbio apie pavojus tavo sveikatai. Bet jei tai pasakytum biohakeriui, jis gali tik linktelėti ir pradėti pasakoti, kaip tinkamai išdėstyti tuos keturis valandų segmentus, kad kūnas atsigautų, o protas būtų aštresnis nei bet kada.
Ir tada prasideda visai kitokia istorija apie tai, kas iš tiesų yra poilsis. Biohakerių pasaulyje tradicinės aštuonios valandos miego laikomos pertekliumi. Ne todėl, kad miegas nereikalingas, o todėl, kad svarbesnis tampa jo kokybės klausimas. Jie teigia, jog didelė dalis žmonių iš tikrųjų ne ilsisi, o tiesiog guli lovoje.
Ir nors akys užmerktos, organizmas net nepriartėja prie tikrojo atstatymo režimo. Tad jei galima pasiekti tokį patį efektą per trumpesnį laiką – kodėl to nebandyti? Kai kurie eksperimentuojantys su savo kūnu teigia, kad vos keturių valandų pakanka, jei jos paskirstytos protingai.
Svarbiausia yra ne kiek laiko miegi, o kada, kaip ir kokiomis sąlygomis tai darai. Ir nors tai skamba ekstremaliai, vis daugiau žmonių prisipažįsta, kad atsisakę ilgo miego, jie atrado daugiau dienos, daugiau kūrybos ir net mažiau nuovargio.
Kodėl kai kuriems užtenka tiek mažai?
Biohakerių logika paprasta: jei miegi giliai, be trikdžių, jei išvengi kofeino prieš miegą, jei nevartoji ekranų, jei žinai savo miego ciklus – kūnas sugeba atsigauti greičiau. Jie dažnai matuoja savo pulsą, stebi miego gylį, seka kvėpavimą ir tiksliai analizuoja, kiek iš tų valandų iš tikrųjų buvo veiksmingos.
Ir kai supranti, kad net aštuonių valandų miegas gali būti išbarstytas ir neproduktyvus – keturios staiga tampa ne tokios ir pavojingos. Svarbu suprasti, kad tai nėra skatinimas nemiegoti. Tai veikiau bandymas permąstyti, ar kiekviena miego valanda yra tokia efektyvi, kaip manome. Ir jei galima sutaupyti laiko be nuostolių sveikatai, galbūt tai visai ne beprotybė, o strategija?
Polifazinis miegas: kaip tai veikia?
Biohakeriai vis dažniau eksperimentuoja su vadinamuoju polifaziniu miegu – tai miego režimas, kai vietoj vienos ilgos miego sesijos, žmonės miega kelis kartus per parą trumpesnėmis atkarpomis. Kai kurie miega tik 4 valandas per parą, paskirstytas į, pavyzdžiui, vieną pagrindinę 2 val. nakties miego dalį ir kelis 20–30 min. pogulius dienos metu.
Kodėl jiems to užtenka? Jie teigia, kad toks miegas optimizuoja gilaus miego fazes, o organizmas išmoksta greičiau pasiekti REM būseną, o būtent tada atsistato kūnas ir smegenys. Toks modelis buvo taikomas net kai kurių istorinių asmenybių gyvenime. Vieni tvirtina, kad tai atveria naują sąmonės būseną, kiti, kad tai tiesiog padeda išspausti iš dienos dar kelias papildomas valandas.
Ką sako tie, kurie tai išbandė?
Pagrindinis pojūtis, apie kurį kalba išbandžiusieji – tai aiškumas. Jie jaučiasi budresni, ryškesni, turi mažiau miglos galvoje. Ir nors daug kas į šią praktiką žiūri su atsargumu, vis daugiau žmonių nori bent kartą pabandyti: ne todėl, kad miegas nereikalingas, o todėl, kad jis gali būti kitoks.
Tai nereiškia, kad kiekvienas turėtų tuoj pat trumpinti naktį. Bet jei jautiesi pavargęs net po aštuonių valandų, gal verta ne ilginti, o keisti tai, kaip miegi? Kartais būtent tie, kurie drįsta suabejoti senomis taisyklėmis, atranda tai, kas tampa jų tikru gyvenimo kokybės lūžiu.
Visiems tai netiks. Vienam užtenka penkių valandų, kitam net devynios atrodo per mažai. Svarbiausia yra sąžiningai pasižiūrėti, kaip iš tikrųjų jautiesi. Jei miegi ilgai, bet vis tiek jautiesi pavargęs, gal problema ne laike, o tame, kaip tas laikas atrodo. O jei jauti, kad nori iš gyvenimo daugiau – kartais verta paklausti, ar tikrai visa tai telpa tik į budrią dienos dalį.
Gal tavo produktyvumas, kūryba ar net ramybė slepiasi ne ilgesniame miego periode, o geresniame santykyje su juo. Gal viskas prasideda nuo vieno paprasto klausimo – ar man tinka tai, kaip gyvenu?
