Patrick Wolf nurengtas (koncerto Rygoje apžvalga, foto, video)

[-[0]-] Nuotr. [-[1]-]

„Šis turas yra ice tour. Kai važiavome į koncerto vietą, mačiau žmones, vaikščiojančius ant upės. Tai neįtikėtina. Londone per metus pasninga tris dienas ir jos būna kaip apokalipsė… Beje ar jūs suprantate angliškai?“

Vienas autentiškiausių mūsų dienų britų dainininkų Patrickas Wolfas šį šeštadienį Rygoje, klube „Palladium“ kalbėjo tiek pat daug, kiek ir dainavo. Kaip taikliai įvardijo jis pats, kaip ir kiekvienas pasirodymas šiame ture, tai greičiau buvo ne koncertas, o susitikimas su Wolfu jo namų svetainėje.

Svetainė erdvi, joje, greta fortepijonu, smuiku ir arfa grojančio vakaro kaltininko dar sukiojasi fleitininkas, akordeonistas ir smuikininkė. Jokių kompiuterių. Nors Wolfas palaiko idėją, kad elektra yra lygiavertis pasaulį sudarantis elementas, kaip ir ugnis ar vanduo, šįkart elektros buvo tik tiek, kiek reikia įgarsinti mikrofoną ir instrumentus. Netgi akustinės gitaros, turėjusios būti naudojamos koncerto metu galiausiai buvo atsisakyta, mat prieš pat pasirodymui prasidedant… išsikrovė baterija.

Savo dešimtmetį scenoje sumanęs pažymėti šiuo metu 29-erių muzikantas pernai išleido dvigubą albumą „Sundark and Riverlight“, kuriame – tik akustinės skirtingų karjeros laikmečių kūrinių versijos. Dabartinis turas, taip ir pavadintas „10 Year Anniversary Acoustic World Tour“, skirtas albumui pristatyti ir yra papildytas dar keliomis, albume nesančiomis akustinėmis dainomis. Kiekviename koncerte grojamų dainų sąrašas vis kitoks.

Akustinis sąstatas daugumai dainų davė visiškai kitokį pojūtį. Viena vertus, atrodė, kad važiuoji gatve, su per daug raudonų šviesoforo signalų: vos įsibėgėji – vėl turi sustoti. Tokia dalia kompozicijų be būgnų mašinos ar ritmo gitaros partijų. Tačiau kartu tai buvo labai intymi patirtis. Kiekviena daina, nuo koncertą pradėjusios „The Libertine“ iki „The Magic Position“ pabaigai – nuoga, palikta tik su pagrindinėmis melodijos linijomis.

„There’s no blood left in its dead meat“ apie dalį šių dainų atsiliepė „Pitchfork“ savo „Sundark and Riverlight“ recenzijoje. Wolfas į tai portalo redakcijai atsakė „Twitteryje“ pavadindamas juos „IRRELEVANT cunt“ ir paprašydamas daugiau apie jo muziką nerašyti.

Tuo Patrickas ir yra žaviausias. Net jei jis netapo naująja Madonna, apie ką svajojo būdamas paauglys, diviškumo iš jo neatimsi. Netgi dalykus, kurie yra akivaizdžiai prieš jį, pavyzdžiui, sustambėjusi figūra, jis geba paversti pliusu.

„Kai nueinu į prekybos centrą nusipirkti pieno, aš nepasilenkiu, nes vis tiek nepasiekčiau. Aš atsiklaupiu. Štai taip“, – kalbėjo Patrickas (ūgis – 195 cm.) ir atsiklaupė prie arfos. „Elephant knees“, – pridėjo tyliai. Publika kikeno.

Wolfo karjera visada bus pavyzdys, kaip įmanoma be išlygų siekti savo tikslo. Būdamas 16-os jis metė berniukų mokyklą, kurioje, tuo metu dar neatradęs savo seksualinės orientacijos (daug metų draugavęs su mergina šiuo metu muzikantas gyvena su draugu), nuolat patirdavo patyčias. Vėliau pabėgo iš namų, pasikeitė pavardę iš „Apps“ į „Wolf“ ir visą save atidavė pirmojo albumo įrašams.

Praradęs aplinkinių paramą ir bet kokį šansą į finansinį saugumą, Wolfas visgi pasiekė savo. Šiuo metu jo sąskaitoje – šeši albumai ir kalnas gerbėjų, kurie ir Rygoje jam vieną po kito nešė gėles prie fortepijono. Iš viso – bent penkios puokštės.

Nors šiuo metu Patricko Wolfo vardas neskamba taip garsiai, kaip prieš penkis metus, jis jau įrašė savo vardą į šiandieninę muzikos istoriją kaip literaliai spalvingas, vaikiškai narciziškas, link radikalumo vis priartėjantis, bet ribos neperžengiantis kūrėjas. Jo teatrališka estetika ir gebėjimas sujungti kamerinį skambesį su šiuolaikine pop muzika yra pakankamai unikalūs net ir Europos lyderei britų muzikos scenai.

Akustinis Patricko turas jo dainas nurengia, bet iki galo neatskleidžia. Tai greičiau yra žaidimas, duodantis 70, bet ne 100 procentų to, ką šis muzikantas gali duoti. Bet net ir tų 70 buvo daugiau nei pakankamai, kad iš Vilniaus vertėtų išsiruošti į Rygą. Miestą, kuris šeštadienio naktį yra kurtinančiai tylus: