Tinkamai parinktas serbentų sodinimo laikas ir apgalvota augalų kaimynystė gali turėti didelę įtaką krūmų sveikatai bei derliui. Net ir derlingos, atsparios veislės gali prastai augti, jei krūmai pasodinami netinkamu metu arba šalia augalų, su kuriais tenka smarkiai konkuruoti.
Serbentams palankiausias sodinimo metas yra ruduo ir ankstyvas pavasaris. Rudeninis sodinimas dažniausiai laikomas geriausiu pasirinkimu, nes dirva dar būna šilta, pakanka natūralios drėgmės, o krūmai iki žiemos spėja įsišaknyti. Dėl to pavasarį jie greičiau pradeda vegetaciją ir auga stipriau.
Dažniausiai serbentai sodinami nuo rugsėjo vidurio iki lapkričio, kol dirva dar neužšalusi. Šiuo laikotarpiu pasodinti krūmai pavasarį rečiau nukenčia nuo sausros, nes jų šaknų sistema būna geriau išsivysčiusi.
Pavasarinis sodinimas taip pat galimas, tačiau reikalauja daugiau priežiūros. Serbentus verta sodinti nuo kovo iki balandžio vidurio, kai žemė jau atitirpusi, bet augalai dar nepradėję aktyviai augti.
Pavasarį pasodintus krūmus būtina reguliariai laistyti, ypač jei vyrauja sausi ir vėjuoti orai. Jauni serbentai turi suspėti gerai įsišaknyti iki vasaros karščių, todėl drėgmės trūkumas šiuo metu gali sulėtinti jų augimą.
Sodinukus su uždara šaknų sistema galima sodinti beveik visą vegetacijos sezoną. Vis dėlto regionuose, kur žiemos atšiauresnės, saugiau rinktis pavasarį, kad krūmai spėtų tinkamai sustiprėti ir pasiruošti šalčiams.
Serbentų derliui nemažiau svarbu ir tai, kas auga šalia jų. Tinkamai parinkti kaimynai gali pagerinti dirvos būklę, pritraukti naudingus vabzdžius ir sumažinti kenkėjų plitimą.
Šalia serbentų ypač naudinga sodinti gėles, padedančias natūraliai atbaidyti kenkėjus. Medetkos ir astrės skleidžia kvapą, kuris nepatinka amarams bei erkėms, todėl gali prisidėti prie krūmų apsaugos.
Aromatingi augalai, tokie kaip mėta ar raudonėlis, sukuria kvapų barjerą, dėl kurio kenkėjams sunkiau rasti uogakrūmius. Ramunėlės ir kraujažolės pritraukia boružes, o šios minta amarais ir padeda palaikyti natūralią pusiausvyrą sode.
Naudingi ir augalai, gerinantys dirvos sudėtį. Dobilai, liucernos, pupos ar lubinai praturtina dirvą azotu, kuris skatina serbentų augimą ir didina bendrą krūmų gyvybingumą.
Tarp serbentų eilių galima auginti braškes. Jos dengia dirvos paviršių, sulaiko drėgmę, slopina piktžoles ir paprastai nekonkuruoja su serbentais dėl šaknų erdvės.
Prie serbentų tinka ir kai kurios daržovės. Svogūnai, česnakai bei petražolės dėl savo kvapo atbaido dalį kenkėjų, o špinatai gali veikti kaip gyvas mulčias, saugantis dirvą nuo greito išdžiūvimo.
Net pomidorai gali būti naudingi serbentų kaimynai: jų stiebų kvapas atbaido kai kuriuos vabzdžius, galinčius pakenkti uogakrūmiams.
Vis dėlto ne visi augalai serbentams tinka. Avietės, bulvės ar kopūstai smarkiai konkuruoja dėl vandens ir maisto medžiagų, todėl ilgainiui gali silpninti serbentų krūmus ir mažinti derlių.
Apgalvotas sodinimo laikas ir tinkamai parinkta kaimynystė leidžia serbentams augti sveikiems, reikalauti mažiau priežiūros ir kasmet džiuginti gausiu bei kokybišku derliumi.
