1532 metais Peru mieste Kadžamarkoje ispanų konkistadoras Fransiskas Pisaras su būriu europiečių paėmė į nelaisvę inkų valdovą Atavalpą. Šis įvykis tapo lemtinga pradžia, nulėmusia Inkų imperijos žlugimą.
Prieš šią lemtingą ataką Pizaro brolis Pedras Pizaras pastebėjo įdomų dalyką: be paties Inko, tik Činčos valdovas buvo nešamas neštuvais – iškilminga platforma, skirta aukščiausio rango asmenims. Kodėl Činčos valdovas užėmė tokią aukštą padėtį inkų visuomenėje?
Naujojo tyrimo, paskelbto žurnale PLOS One, autoriai pateikia netikėtą, bet įtikinamą atsakymą: viena iš pagrindinių galios ir įtakos priežasčių galėjo būti… paukščių išmatos.
Itin vertinga gamtos dovana
Činča, esanti pietinėje Peru dalyje, yra viena iš keleto upių slėnių palei dykumų krantą, drėkinamą vandenų iš Andų aukštikalnių. Šie vandenys nuo seno buvo ypatingai svarbūs drėkinamajai žemdirbystei. Maždaug už 25 kilometrų nuo krantų plyti Činčos salos – jose sukaupti vieni didžiausių Ramiojo vandenyno guano (paukščių išmatų) telkinių.
Jūros paukščių guanas – tai ypač veiksminga organinė trąša. Palyginti su sausumos gyvulių mėšlu, pavyzdžiui, karvių mėšlu, guane yra kur kas daugiau azoto ir fosforo – augalams itin svarbių maistinių medžiagų.
Peru pakrantėje tekanti Humboldto (Peru) srovė sukuria ypač turtingus žuvų išteklius. Šios žuvys maitina milžiniškas jūros paukščių kolonijas, įsikūrusias ant uolėtų salų prie kranto.
Dėl sauso, beveik be kritulių klimato guano sluoksniai nenusiplauna, o per šimtmečius kaupiasi ir pasiekia kelių metrų storį. Toks unikalus gamtinės aplinkos derinys lėmė, kad Peru guanas tapo itin geidžiamu ištekliu.
Tyrėjai, pasitelkę ikonografinę medžiagą, istorinius rašytinius šaltinius ir archeologinių kukurūzų (Zea mays) stabiliojo izotopų analizę, nustatė, kad čiabuvių bendruomenės Činčos slėnyje jūros paukščių guaną žemdirbystei naudojo jau prieš maždaug 800 metų. Taip jie gerokai padidino dirvožemio derlingumą ir žemės ūkio produkcijos apimtis.
Mokslininkai siūlo hipotezę, kad būtent guanas buvo vienas iš veiksnių, lėmusių Činčos karalystės iškilimą ir ypatingą jos santykį su Inkų imperija.
Dykumų pakrantės valdovai
Činčos karalystė (apie 1000–1400 m.) buvo didelė ir sudėtingai organizuota visuomenė, kurioje galėjo gyventi iki 100 000 žmonių. Ji buvo suskirstyta į specializuotas bendruomenes – žvejus, ūkininkus ir pirklius. Ši visuomenė kontroliavo Činčos slėnį iki tol, kol XV a. buvo įtraukta į Inkų imperiją.
Atsižvelgdamas į istoriškai svarbius guano telkinius Činčos salose, Peru istorikas Markas Kuratola dar 1997 m. pasiūlė mintį, kad jūros paukščių guanas buvo vienas pagrindinių Činčos turto šaltinių. Naujausi tyrimai suteikė šiai hipotezei tvirtą pagrindą.
Biocheminiai įrodymai
Biocheminė analizė – patikimas būdas nustatyti, ar senovėje buvo naudojamos trąšos. 2012 m. eksperimentinis tyrimas parodė, kad augalai, tręšti kupranugarių (alpakų ir lamo) mėšlu ar jūros paukščių guanu, pasižymi gerokai didesnėmis azoto izotopų reikšmėmis nei netręšti pasėliai.
Tyrėjai išanalizavo 35 kukurūzų pavyzdžius, rastus kapavietėse Činčos slėnyje. Šios liekanos buvo dokumentuotos ankstesnio tyrimo, skirto laidojimo praktikoms, metu.
Daugumos mėginių azoto izotopų reikšmės buvo aukštesnės, nei būdinga netręštiems kukurūzams, o maždaug pusėje pavyzdžių jos buvo itin aukštos. Tokie rezultatai kol kas suderinami tik su jūros paukščių guano naudojimu. Taigi cheminė analizė patvirtino, kad prieš ispanų atvykimą guanas buvo naudojamas žemės ūkyje.
Vaizdiniai ir rašytiniai šaltiniai
Guanas ir jį gaminantys paukščiai Činčos žmonėms buvo svarbūs ne tik praktiškai, bet ir simboliškai.
Archeologinių radinių analizė rodo, kad Činčos gyventojai giliai suvokė ryšį tarp žemės, jūros ir dangaus. Guano naudojimas ir santykis su salomis buvo ne tik ūkio sprendimas, bet ir pasaulėžiūros dalis.
Ši pagarba atsispindi Činčos materialinėje kultūroje. Jų tekstilėje, keramikoje, architektūriniuose frizuose ir metalo dirbiniuose nuolat kartojasi jūros paukščių, žuvų, bangų ir dygstančių kukurūzų atvaizdai.
Šios scenos liudija, kad Činčos gyventojai suvokė visą ekologinį ciklą: jūros paukščiai minta žuvimi vandenyne ir išskiria guaną, guanu tręšiami kukurūzai, o kukurūzai maitina žmones.
Šis ryšys galbūt iki šiol išlikęs vietovardžiuose. Miesto pavadinimas Piskas kilęs iš kečujų kalbos žodžio „paukštis“, o Lunahuana gali reikšti „guaną naudojantys žmonės“ arba „guanų žmonės“.
Išmatų galia
Veiksmingos ir itin vertingos trąšos – guanas – leido Činčos bendruomenėms padidinti derlių ir plėsti prekybos tinklus. Tai prisidėjo prie ekonominio karalystės augimo.
Manoma, kad žvejai plaukdavo į Činčos salas rinkti guano ir tiekdavo jį ne tik ūkininkams, bet ir jūros prekybininkams, kurie guaną gabendavo pakrante bei į aukštikalnes.
Augantis žemės ūkio produktyvumas ir prekybinė įtaka sustiprino Činčos strateginę reikšmę Inkų imperijai. Apie 1400 metus inkai, sudarę palyginti taikų susitarimą, įtraukė Činčą į savo valstybę – tai buvo viena iš nedaugelio sąmoningai sudarytų politinių sąjungų.
Nors tikslus šio „sandorio“ turinys tebėra diskusijų objektas, tyrėjai spėja, kad jūros paukščių guanas galėjo būti vienas svarbiausių derybų objektų. Inkų valstybei buvo gyvybiškai svarbūs kukurūzai, tačiau ji pati neturėjo priėjimo prie jūros trąšų. Tai galėtų paaiškinti, kodėl Činčos valdovas buvo toks gerbiamas, kad, kaip fiksavo Pedras Pizaras, buvo nešamas neštuvais šalia paties Inko.
Inkams guanas buvo toks brangus, kad jie įvedė griežtą priėjimo kontrolę prie guano salų per paukščių perėjimo sezoną ir draudė žudyti guano paukščius tiek salose, tiek žemyne, už šių taisyklių pažeidimą skirdami mirties bausmę.
Naujas tyrimas išplečia iki šiol žinomą guano naudojimo žemdirbystei arealą prieš inkų laikus ir tvirtai patvirtina mintį, kad guanas atliko svarbų vaidmenį Činčos karalystės klestėjime. Vis dėlto dar reikia išsiaiškinti, kaip plačiai ši praktika buvo paplitusi ir kada tiksliai ji prasidėjo.
