Atėjus pavasariui prasideda aktyvus erkių sezonas. Šie maži voragyviai pavojingi tuo, kad gali platinti rimtas ligas, įskaitant Laimo ligą ir erkinį encefalitą. Svarbu prisiminti, jog erkės gyvena ne tik miškuose ar pievose – jų vis dažniau aptinkama ir namų soduose, ypač ten, kur sudarytos palankios sąlygos.
Šaltos žiemos erkių beveik negąsdina. Dauguma jų be didesnių problemų ištveria žemas temperatūras, pasislėpusios dirvožemyje, lapų paklotėje ar kitose nuo šalčio ir vėjo apsaugotose vietose. Net ir po vėsesnio sezono pavasarį erkės greitai suaktyvėja.
Specialistai pabrėžia, kad erkių populiacija reikšmingai sumažėtų tik esant itin ilgai trunkančiam stipriam šalčiui – kai temperatūra nukrenta žemiau –20 °C ir laikosi bent kelis mėnesius. Tokios sąlygos mūsų klimato juostoje pasitaiko retai, todėl kasmet verta iš anksto pasiruošti erkių sezonui.
Erkės pavojingos ir dėl to, kad jų įkandimas dažnai lieka nepastebėtas. Per kraują jos gali perduoti įvairias infekcijas, kurios kai kuriais atvejais sukelia rimtus neurologinius ar sisteminius sutrikimus. Dėl šios priežasties svarbu naudoti apsaugos priemones, o po buvimo gamtoje ar sode kruopščiai apžiūrėti kūną.
Erkėms labiausiai patinka drėgna ir pavėsinga aplinka. Jos mėgsta aukštą žolę, tankius krūmus, brūzgynus, lapuočių miškus ir vietas, kur kaupiasi lapų paklotė. Tokiose vietose jos yra apsaugotos nuo išdžiūvimo ir gali lengvai tykoti pro šalį einančių žmonių ar gyvūnų.
Namų kiemuose erkės dažniausiai aptinkamos ten, kur veja retai pjaunama, auga tankūs krūmai arba medžiai, sudarantys pavėsį. Nukritę lapai, samanos ir drėgna dirva sukuria idealią terpę jų gyvenimui. Reguliarus vejos pjovimas, krūmų retinimas ir lapų pašalinimas gali pastebimai sumažinti erkių kiekį sklype.
Kai kurie augalai sudaro erkėms ypač palankias sąlygas. Tarp jų – paparčiai, beržai, ąžuolai, juodasis šeivamedis, lazdynai, gervuogės, taip pat vietos, kur gausu samanų ir kerpių. Aukšta, nešienaujama žolė veikia kaip natūrali slėptuvė, todėl erkėms čia lengva išlikti ir laukti tinkamo „šeimininko“.
Erkės noriai slepiasi tankiuose brūzgynuose ir seniai nepjautoje vejoje. Todėl svarbu ne tik apgalvotai rinktis augalus, bet ir nuolat palaikyti tvarkingą aplinką. Net paprasti, reguliariai atliekami priežiūros darbai gali reikšmingai sumažinti riziką.
Vis dėlto yra ir augalų, kurių kvapas erkėms nepatinka. Kvapnios gėlės bei prieskoniniai augalai gali padėti atbaidyti ne tik erkes, bet ir kitus vabzdžius. Tokius augalus verta sodinti šalia terasos, takelių ar poilsio zonų, kur žmonės būna dažniausiai.
Prie erkes atbaidančių augalų priskiriamos levandos, mėtos, čiobreliai, rozmarinai, citrinžolės, pelynas, česnakai, svogūnai, chrizantemos, pelargonijos ir serenčiai (aksamitai). Jų intensyvus aromatas sukuria parazitams mažiau patrauklią aplinką.
Tinkamai prižiūrint sklypą ir apgalvotai parenkant augalus, galima gerokai sumažinti erkių paplitimą sode. Nors visiškai jų išvengti sudėtinga, tvarkinga, sausesnė ir saulėtesnė aplinka erkėms yra gerokai mažiau palanki, o tai padeda apsaugoti tiek žmones, tiek naminius gyvūnus.
