Meningokokinė infekcija yra ūmi bakterinė infekcija, kuri paplitusi visame pasaulyje. Šios infekcijos sunkiausios klinikinės formos yra žaibinis sepsis (kraujo užkrėtimas) ir pūlingas meningitas (galvos ir nugaros smegenų dangalų uždegimas). Dažnesni meningokokinės infekcijos susirgimai registruojami šaltuoju metų laiku – rudenį, žiemą bei pavasarį.
Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – Centro) duomenimis 2009 metais Panevėžio apskrityje sergamumas meningokokine infekcija siekė 0,1 atvejo/10 000 gyventojų (3 atvejai), tuo tarpu Lietuvoje buvo registruoti 65 šios infekcijos atvejai, o sergamumas siekė 0,19 atvejo/10 000 gyventojų. 2010 metais Lietuvoje buvo užregistruota 50 meningokokinės infekcijos atvejų.
Meningokokinė infekcija plinta oro lašeliniu būdu, todėl imlūs asmenys gali užsikrėsti artimo kontakto metu per kvėpavimo takus. Užkrėsti gali tiek sergantis asmuo, tiek sveikas bakterijų nešiotojas. Bakterijų nešiojimas gali tęstis iki kelių savaičių. Šią infekciją sukelia Neisseria meningitidis – gramneigiama bakterija. Minėta bakterija sukelia beveik pusę bakterinių meningitų. Išskiriama daugiau nei 13 jos tipų, tačiau labiausiai paplitę A, B, C, Y ir W135. Yra 3 pagrindinės meningokokinės infekcijos klinikinės formos: meningitas, meningokokcemija ir mišri forma. Joms būdingi įvairūs simptomai, tokie kaip karščiavimas, galvos ir raumenų skausmas, kaklo raumenų sustingimas, vėmimas bei odos bėrimas.
Patikimų meningokokinės infekcijos profilaktikos priemonių iki šiol nėra. Naudojamos dviejų tipų meningokokinės vakcinos, kurios apsaugo nuo A ir C arba nuo A, C, Y ir W tipų meningokokinės infekcijos, tačiau skiepyti galima tik vyresnius nei 2 metų amžiaus vaikus. Iki šiol nėra sukurta vakcina prieš meningokoką B. Skiepytis rekomenduojama visiems, keliaujantiems į egzotiškus kraštus, ypač Afriką, kur ši infekcija yra paplitusi. Saugantis nuo meningokokinės infekcijos, labai svarbu vengti artimo kontakto su užsikrėtusiu asmeniu.
