Diskusijos dėl žodžio laisvės ribų Lietuvoje vėl grįžta į politinės darbotvarkės centrą. Šį kartą jas paskatino Seimo nario Vytauto Sinicos inicijuotos Baudžiamojo kodekso pataisos, kurios siūlo iš esmės peržiūrėti atsakomybę už vadinamąją neapykantos kalbą. Politikas kelia klausimą, ar valstybė neturėtų atsitraukti nuo bandymų baudžiamąja teise reguliuoti įžeidžiančius pasisakymus.
Ši iniciatyva iškart sulaukė prieštaringų vertinimų. Vieni ją mato kaip būtinybę stiprinti žodžio ir saviraiškos laisvę, kiti baiminasi, kad tai gali atverti kelią agresyviai retorikai ir visuomenės susipriešinimui. Ginčas vyksta ne tik dėl konkrečių teisinių formuluočių, bet ir dėl pačios demokratinės valstybės vaidmens ribų.
Pasiūlymo esmė paprasta, bet politiškai jautri. Siūloma atsisakyti baudžiamosios atsakomybės už įžeidžiančius ar žeidžiančius pasisakymus, paliekant ją tik tais atvejais, kai viešai kurstoma smurtauti ar fiziškai susidoroti su tam tikra žmonių grupe. Visa kita, pasak iniciatoriaus, turėtų būti ne teisėsaugos, o visuomenės ir etikos sritis.
Ką siūlo Vytautas Sinica
Vytautas Sinica. ELTA / Orestas Gurevičius
Mišrios Seimo narių grupės narys Vytautas Sinica ketvirtadienį įregistravo Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis siūloma dekriminalizuoti didžiąją dalį vadinamosios neapykantos kalbos. Pagal siūlomą modelį baudžiamoji atsakomybė liktų tik už tiesioginį viešą smurto kurstymą, raginimą fiziškai susidoroti ar tokios veiklos finansavimą ir rėmimą.
Politiko teigimu, įstatymai neturėtų reguliuoti jausmų ar įžeidimų srities. Jo nuomone, adekvati reakcija į neetiškus ar žeidžiančius pasisakymus yra visuomenės vertinimas, reputacijos praradimas ir viešas pasmerkimas, bet ne baudžiamoji byla. Tokia pozicija grindžiama mintimi, kad demokratijoje žodžio laisvė turi būti ginama net tada, kai nuomonės yra nepatogios ar kontraversiškos.
Kritika dabartiniam reguliavimui
Vytautas Sinica tvirtina, kad dabartinis Baudžiamojo kodekso reguliavimas yra iš esmės diskriminacinis. Jo teigimu, įstatyme numatyta atsakomybė taikoma tik tais atvejais, kai pasisakymai nukreipti prieš tam tikras įstatyme išvardytas žmonių grupes. Tai reiškia, kad žmogus kaip toks nėra ginamas nuo įžeidimo, o apsauga siejama tik su tam tikra tapatybe.
Parlamentaro nuomone, praktikoje šios normos dažniausiai taikomos ginant įvairias mažumų grupes, bet ne visus visuomenės narius vienodai. Toks požiūris, anot jo, skatina visuomenės skirstymą į grupes ir palaiko vadinamąją tapatybės politiką. Politikas pabrėžia, kad visi asmenys turi būti lygūs prieš įstatymą, nepriklausomai nuo to, ar priklauso kokiai nors mažumai.
Neapykantos kalba ir politinė kritika
Svarbi siūlymo dalis yra susijusi su politinės kritikos laisve. Vytauto Sinicos teigimu, pastaraisiais metais neapykantos kalbos normos buvo taikomos ir asmenims, viešai kritikavusiems aukšto rango politikus. Tokia praktika, jo vertinimu, kelia grėsmę pamatiniams demokratijos principams.
Politikas akcentuoja, kad visuomenė neturi bijoti kritikuoti politikų, net ir labai griežta ar šokiruojančia forma. Jei už politinę kritiką taikoma pati griežčiausia teisinė atsakomybė, tai rodo sisteminę problemą. Demokratinėje valstybėje valdžios atstovai turi būti pasirengę atlaikyti aštrią kritiką be baudžiamosios teisės įsikišimo.
Karo kontekstas ir praktiniai pavyzdžiai
Aiškinamajame rašte Vytautas Sinica taip pat atkreipia dėmesį į Rusijos karo prieš Ukrainą kontekstą. Jo teigimu, padaugėjo atvejų, kai neapykantos kalbos draudimas buvo taikomas žmonėms, neigiamai pasisakiusiems apie Rusijos politiką ar rusų tautą po Krymo okupacijos ir karinės agresijos Ukrainoje.
Pasak parlamentaro, tokios bylos kelia klausimą, ar baudžiamoji teisė nėra naudojama kaip įrankis riboti politiškai nepatogias nuomones. Jo nuomone, demokratinėje ir pliuralistinėje visuomenėje net ir aštrios, emocingos nuomonės turi teisę egzistuoti, jei jos neperžengia tiesioginio smurto ribos.
Kada atsakomybė liktų galioti
Pagal siūlomą modelį Baudžiamajame kodekse liktų atsakomybė tiems asmenims, kurie viešai kursto smurtauti ar fiziškai susidoroti su tam tikra žmonių grupe, taip pat tiems, kurie tokią veiklą finansuoja ar materialiai remia. Už tokius veiksmus ir toliau grėstų viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų.
Siūloma, kad naujas reguliavimas įsigaliotų nuo 2026 metų liepos 1 dienos. Jei Seimas pritartų šioms pataisoms, Lietuvoje iš esmės pasikeistų požiūris į neapykantos kalbos reguliavimą, perkeliant didelę dalį atsakomybės iš teismų į visuomenės ir viešosios erdvės vertinimą.
