Daug žmonių vis dar gyvena su įsivaizdavimu, kad dirbtinis intelektas, tai kažkoks futuristinis padaras, kuris kada nors, bet tikrai ne šiandien, ateis į mūsų gyvenimą. Jie ramiai rašo el. laiškus, pildo ataskaitas, gamina prekes, dėlioja grafiką ar dėsto mokiniams manydami, kad čia niekada šios srities nepakeis.
Bet tiesa jau beldžiasi ne į duris, o stovi svetainėje. Dirbtinis intelektas ne tik jau čia – jis jau dabar kai kuriems iš mūsų rašo, piešia, planuoja, analizuoja, sprendžia ir mokosi greičiau nei žmogus. Didžioji klaida – manyti, kad grėsmė yra toli. Jau dabar ištisos funkcijos, kurios anksčiau reikalavo valandų darbo, atliekamos per kelias sekundes.
Ne tik automatizuojamos gamyklos, bet ir dizainerių stalai, tekstų redagavimas, klientų aptarnavimas, net konsultacijos. Ir taip, šita permaina paliečia ne tik rankų darbą. Ji paliečia kūrybą, švietimą, net mediciną. Todėl klausimas nebe „ar“, o „kada“. Ir svarbiausia – ką su tuo darysi. Ir štai čia atsiranda viltis.
Nes viskas priklauso nuo to, kaip į tai žiūrėsi. Gal tai ne pavojus, o išlaisvinimas? Gal tavo darbas pasikeis ne todėl, kad būsi nereikalingas, o todėl, kad galėsi pagaliau daryti tai, kas išties svarbu – be rutinos, be monotonijos, be „kopijuok ir įklijuok“ formato?
Ką jau dabar keičia dirbtinis intelektas?
Pirmieji pajuto biurai. Atskaitos, analizės, automatinės žinutės, standartiniai tekstai, el. pašto šablonai – visa tai tapo DI teritorija. Tada atėjo eilė dizainui: iliustracijos, logotipų eskizai, net vizualizacijos, sugeneruojamos per minutes. Vėliau – rašytojai, vertėjai, net teisininkai. Jau yra dirbtinis intelektas, kuris analizuoja teismo bylas greičiau nei žmogus.
Jis ne visada teisingas, bet jis visada greitas. Ir šitaip po truputį visas darbo pasaulis pradeda kisti. Tai ne revoliucija per naktį, tai yra tylus procesas, kuris žingsnis po žingsnio mažina poreikį žmogui būti tuo, kuo jis jau pavargo būti: procesų vykdytoju.
Kodėl tai nebūtinai blogai?
Dirbtinis intelektas atima ne tiek darbą, kiek funkciją. Jis neduoda sprendimų iš širdies, jis neturi vertybių, intuicijos, empatijos, bet jis idealiai moka tvarkytis su tuo, ką galima išmatuoti. Ir tai reiškia, kad žmogus galės likti ten, kur reikia sprendimo, atsakomybės, kūrybos, idėjų, ne standartinio atsakymo, o jautraus reagavimo.
Pavyzdžiui, jei tavo darbas yra sukurti šūkį kampanijai, DI jį parašys greitai. Bet jei tavo darbas – suprasti, kas iš tiesų svarbu šitam klientui, ką jaučia jo auditorija ir kodėl vienas žodis veikia, o kitas – ne, tada tavo vieta dar ilgai išliks reikalinga.
Be to, dirbtinis intelektas gali išlaisvinti nuo to, kas atima laiko, bet neprideda vertės. Kodėl rašyti vienodus el. laiškus trisdešimt kartų, jei gali sutelkti jėgas į tai, kas iš tiesų unikalus? Kodėl kurti ataskaitą ranka, jei gali ją interpretuoti, pridėti išvadas, siūlymus, savo požiūrį?
Ką daryti, kad taptum ne pasenęs, o dar aktualesnis?
Pirmas dalykas – priimti pokytį ne kaip grėsmę, o kaip signalą iš pasaulio. Dirbtinis intelektas nėra priešas, nebent tu užsimerksi. Jis gali būti įrankis, jei išmoksi jį naudoti. Kuo daugiau išmanai apie savo sritį, kuo daugiau gebi ją reflektuoti, tuo labiau DI tampa pagalbininku, o ne konkurentu.
Antras dalykas – mokytis matyti, kur tavo darbas tampa procesu, kurį gali perimti sistema, ir kur lieka žmogiškas elementas. Šiandien vertė kuriama ne „kiek padarei“, o „ką padarei, ko kiti nemato“ ir tai yra tavo pranašumas.
Trečias dalykas, žinoma, atsisakyti iliuzijos, kad stabilumas priklauso nuo funkcijos. Šiandien saugiausi jaučiasi ne tie, kurie turi darbo vietą, o tie, kurie geba prisitaikyti. Lankstumas visais laikais buvo naujasis stabilumas.
