Pelyną savo sode sodina vis daugiau žmonių: priežastis nustebins ne vieną

Paprastasis pelynas, dar vadinamas kartuoju pelynu, dažnai laikomas piktžole, tačiau jo vieta sode gali būti visai kitokia. Žolininkystėje šis augalas vertinamas dėl kartumynų ir eterinių aliejų, o sodininkai jį vis dažniau renkasi kaip natūralią priemonę atbaidyti nepageidaujamus gyvūnus.

Paprastasis pelynas (Artemisia absinthium) yra daugiametis astrinių šeimos augalas, paplitęs vidutinio klimato juostoje. Jis pasižymi stipriu, aštriu kvapu ir intensyviu kartumu, o būtent šios savybės lemia, kodėl pelynas dažnai minimas kaip augalas, kurio vengia kai kurie kenkėjai.

Kodėl pelynas siejamas su gyvačių atbaidymu?

Gyvatės orientuojasi aplinkoje ne tik rega, bet ir kvapais, kuriuos „surenka“ liežuviu ir perduoda Jakobsono organui. Dėl to stipriai kvepiantys augalai gali veikti kaip dirgiklis arba trikdyti orientaciją, nors mokslinių tyrimų, kurie vienareikšmiškai įrodytų pelyno poveikį konkrečiai žalčiams ar angims, viešojoje erdvėje pateikiama nedaug.

Vis dėlto pelyno nauda gali būti ir netiesioginė. Jis dažnai minimas kaip augalas, galintis atbaidyti dalį vabzdžių, o kai kuriose sodybose pastebima, kad mažėjant smulkių graužikų aktyvumui teritorija tampa mažiau patraukli ir gyvatėms, kurios ieško grobio.

Kur sodinti ir ką daryti praktiškai?

Jei pelyną norite išbandyti kaip prevencinę priemonę, jį dažniausiai siūloma sodinti palei tvorą, prie malkinės, komposto zonos ar kitų vietų, kur gali būti slėptuvių. Svarbu nepamiršti, kad vien augalas problemos neišspręs, jei sklype bus palikta daug šiukšlių, lentų krūvų ar aukštos žolės.

Kai kurie sodininkai pelyną naudoja ir kaip nuovirą, kuriuo purškia sklypo pakraščius ar takų zonas. Tačiau tokią praktiką verta vertinti atsargiai: purškiant reikėtų vengti kontakto su akimis, laikytis higienos, o poveikį aplinkai vertinti atsakingai, ypač jei šalia auga jautresni augalai.

Svarbūs saugumo akcentai

Pelynas yra vaistinis augalas, bet jo veikliosios medžiagos gali būti stiprios, todėl savarankiškai vartoti jį kaip gydomąją priemonę nereikėtų, ypač nėštumo ir žindymo laikotarpiu. Jei tikslas yra saugiai sumažinti gyvačių pasirodymo tikimybę, patikimiausia strategija paprastai yra aplinkos tvarkymas: reguliariai šienauti, naikinti slėptuves ir riboti graužikų patekimą.

Pastebėjus gyvatę kieme, rekomenduojama nesiartinti ir neprovokuoti, o sudaryti jai galimybę pasišalinti. Jei gyvatės kartojasi toje pačioje vietoje ar kyla reali rizika žmonėms ir augintiniams, verta kreiptis į vietos specialistus, galinčius patarti dėl saugių sprendimų.