Pensija mažesnė nei šildymo sąskaita: kas mūsų laukia senatvėje ir kodėl verta sunerimti? (8)

Kai šaltuoju metų laiku pašto dėžutėje randame šildymo sąskaitą, viršijančią 150 eurų, dažnas niūriai atsidūsta. Tačiau ką daryti tiems, kurių mėnesio pensija nesiekia net tiek?

Vis dažniau pasigirstant istorijoms, kuriose senjorai atsisako maisto produktų ar vaistų vien tam, kad galėtų apmokėti būsto šildymą, kyla klausimas, ar tai pavieniai atvejai, ar visos visuomenės senėjimo krizės pradžia?

Senatvė, kuri daugelį metų buvo vaizduojama kaip lėto gyvenimo, poilsio ir ramybės metas, tampa vis panašesnė į išgyvenimo maratoną. Ekonominiai iššūkiai, augančios paslaugų kainos, maisto infliacija ir neadekvačiai mažos pensijos formuoja pavojingą disbalansą.

Ir tai ne vien statistika, tai realūs žmonės, kurių istorijos dažnai lieka nematomos už jų užvertų durų. Jei šiandien dalis dirbančiųjų pasijunta finansiškai pažeidžiami, tai ką bekalbėti apie tuos, kurių pajamos yra fiksuotos, nedidėjančios ir dažnai nesiekiančios net minimalios algos?

Situacija tampa dar liūdnesnė, kai žmogus gyvena vienas ir visos išlaidos tenka tik jam vienam. Tokia realybė jau nebegali būti ignoruojama.

Mažos pensijos – ne silpnybė, o sistema

Kalbant apie senatvės finansinį saugumą, neretai girdime kaltinimus apie „nepakankamai dirbtus metus“, „per mažą stažą“ ar „nepasiruošimą ateičiai“.

Tačiau dauguma šiandienos senjorų – tai žmonės, kurie visą gyvenimą dirbo, mokėjo mokesčius, o galiausiai liko su kelių šimtų eurų pensija ir milžiniškais lūkesčiais iš valstybės, kad ši nepaliks jų šalti ar badauti.

Didžioji problema slypi ne asmeniniuose pasirinkimuose, o pačioje pensijų sistemoje, kuri ilgus metus nebuvo reformuojama tinkamai. Vis dar didelė dalis pensininkų gauna mažesnę nei vidutinė šildymo sąskaita pensiją.

Kai žmogaus pajamos yra 300–400 eurų, o šildymas, vaistai, maistas ir būsto išlaikymas viršija šią sumą – prarandama orumo riba. Tai tampa nebe finansine, o socialine krize.

Be to, pensijų indeksavimas dažnai nepasiveja realios infliacijos. Pavyzdžiui, jei pensijos padidėja 10 eurų, bet duona, šildymas ir elektra pabrangsta 20 – tai ne tik nulis, tai yra minusas. Senjorai tampa nematomais infliacijos įkaitais, kurių balsas retai girdimas viešojoje politikoje.

Socialinė atskirtis gilėja

Finansinis nesaugumas veda prie socialinės izoliacijos. Kai žmogus neturi lėšų viešajam transportui, negali nueiti pas gydytoją ar įsigyti bilieto į teatrą, jis palengva atsiriboja nuo visuomenės. Ne vienas senjoras pasakoja, kaip per mėnesį nebendrauja su nė vienu žmogumi gyvai, nes neturi tam nei galimybių, nei sveikatos, nei pinigų.

Tokie žmonės dažnai patiria emocinį nuovargį, depresiją, jausmą, kad „niekam nebereikia“. Nors visuomenė stengiasi kalbėti apie socialinę įtrauktį, kol nebus sprendžiamos bazinės išlikimo problemos – kalbos apie „aktyvią senatvę“ skamba ciniškai.

Kai žmogus renkasi tarp šildymo ir maisto, jam ne aktualūs muziejai, o galimybė neprarasti sveikatos dėl šalčio ar alkio.

Ateities kartų iššūkis

Dabartinė situacija – tai ir žvilgsnis į mūsų visų ateitį. Jauni žmonės dažnai galvoja, kad „dar toli ta pensija“, bet dabartiniai pensininkai taip pat kadaise dirbo, mokėjo mokesčius ir galvojo, kad „valstybė pasirūpins“.

Akivaizdu, jog nepasirūpino. Ir jei sistema nebus peržiūrėta iš esmės, dabartiniai trisdešimtmečiai senatvėje susidurs su dar didesniu iššūkiu: sumažėjusia demografine baze, išaugusiu senyvų žmonių skaičiumi ir dar didesne valstybės skola.

Kiekvienas turime sau užduoti klausimą, ar šiandien kuriame senatvę, kurioje norėtume gyventi patys? Ar mūsų sprendimai, mokesčiai, balsavimai ir požiūris formuoja aplinką, kurioje orus senatvės gyvenimas yra norma, o ne išimtis?

„Pensija mažesnė nei šildymo sąskaita“ – tai ne šūkis, o skausminga realybė tūkstančiams Lietuvos gyventojų. Ir jei tai nebus kolektyvinis signalas permainoms, galbūt visų mūsų ateities žiemos bus dar šaltesnės, ne tik termometro stulpelyje, bet ir kasdienybėje.