Manote, kad perfekcionizmas dažniausiai apsigyvena darbo kabinete? Tokios asociacijos bent jau kyla daugeliui su juo nesusidūrusių žmonių. Iš tiesų šis reiškinys kur kas klastingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kai žmogus iš paskutiniųjų stengiasi kuo geriau atlikti visas darbines užduotis, jam dar galima draugiškai pasiūlyti pailsėti ir bent šiek tiek patausoti sveikatą. Kur kas ryškesnis pavojaus signalas įsižiebia tada, kai jis sumano tapti nepamainomas visose gyvenimo srityse.
Svajonė ar realybė?
Susipažinkite – panelė (ponas, ponia) Tobulybė. Ji niekada nesijaučia patenkinta savo pasiekimais. Net ir tada, kai gauna Metų darbuotojo apdovanojimą. Ant popierinių servetėlių kavinėje ji nuolat braižo schemas, iš kurių galėtų įspėti, kokios smulkmenos – ir vėl! – pritrūko iki idealumo viršūnės.
Ji mintinai žino kiekvienos savo kūno dalies trūkumus, dešimtadalio kalorijos tikslumu planuoja kasdienį valgiaraštį ir kraustosi iš proto, jei veidas netviska kaip kino žvaigždės, žengiančios raudonu kilimu. Kiekvieno sezono pradžioje labdaros organizacijos džiaugiasi keliais maišais kokybiškų drabužių, nes naujosios mūsų bičiulės drabužinėje kabo tik naujausias mados tendencijas atitinkančios grožybės.
Jos namai tviska švara ir dvelkia gaiva, o šeimos narių veidus puošia palaimingos šypsenos. Užsukusi į knygyną, ji nerimastingai stveria naujausią „Kama sutros“ leidimą, nors apie jo turinį seniai galėtų parašyti penkias daktaro disertacijas.
Tobulumo kaina
Tačiau pakaks ironijos. Nors kartais ji ir gana tiksliai atspindi gyvenimišką realybę. Šiaip ar taip, tiek spartėjantis gyvenimo tempas, tiek pačių žmonių lūkesčiai ir reikalavimai sau vis dažniau užkrauną sunkią naštą, kurią ne visi sugeba protingai įvertinti ir paskirstyti.
Žmogaus pastangos tobulėti ir kuo geriau atlikti savo pareigas vertos pagyrų ir paskatinimų. Tačiau puolimas į kraštutinumus visada yra rizikingas. Įsijautus į „nepamainomojo“ vaidmenį, kiekviena smulkmena įgauna iškreiptą ir hiperbolizuotą pavidalą. Kitaip tariant, perfekcionistas kiekviename žingsnyje iš musės sugeba padaryti dramblį.
Kadangi viskas turi savo kainą, už norą būti tobulais mokame psichologine įtampa, stresu, baime ir pervargimu. Nuolat nuogąstaudamas, kad kažką padarė ne taip gerai, kaip galbūt galėjo, žmogus tampa nervingas, nebegali susikoncentruoti, jaučiasi nepatenkintas ir išsekęs. Galiausiai viską vainikuoja bemiegės naktys ir netgi fiziologinių funkcijų sutrikimai.
Panašūs išgyvenimai ne vieną priverčia praverti ir psichoterapeuto kabineto duris. Specialistų teigimu, didžausia bėda yra ta, kad pradėję sau kelti per didelius reikalavimus, dažniausiai pamirštame laiku atsakyti į klausimą dėl ko visa tai darome. Dėl savęs ar kitų?
Dėl to, kad reikalaudami iš savęs kaip įmanoma daugiau jaučiamės pakylėti ar dėl to, kad siekiame pateisinti tikrus, o gal įsivaizduojamus kažkieno lūkesčius? Galų gale: ar aplinkiniai tikrai trokšta, kad būtume viršelių verti gražuoliai Einšteino smegenimis, kulinariniais gebėjimais pranokstantys geriausių pasaulio restoranų meistrus?
Kaip nepasiduoti iliuzijai
Prisiimdami tam tikras užduotis ar keldami sau kažkokius reikalavimus, visų pirma įvertinkite realius savo gebėjimus. Įsiklausykite į savo vidinį ritmą ir poreikius. Masinės žiniasklaidos priemonės ir populiariosios kultūros sklaida mūsų pasąmonėje neretai apgyvendina iškreiptas vertybes, propaguojančias perdėtą seksualumą, super vyro ar moters tipažą ir dirbtinį optimizmą. Vis dėlto kiekvienas mąstantis žmogus turėtų suvokti, kad kasdieniame gyvenime viskas toli gražu nesiklosto taip, kaip dviejų valandų filme ar surežisuotoje televizijos laidoje, pasakojančioje apie rožėmis klotą fortūnos išrinktųjų gyvenimą.
Tai visiškai nereiškia, kad turėtumėte nusispjauti į savo pareigas, išvaizdą ir elgesį. Svarbu viena: suvokti, kad žmogus turi ribas. Tam tikrus mūsų trūkumus kompensuoja privalumai. Be to, laimė ir sėkmė – pernelyg subjektyvios sąvokos. Jos nebūtinai turi atitikti visuomenėje vyraujančią nuomonę.
Jei pastebėjote, kad perfekcionizmas jums trukdo gerai jaustis, pasistenkite gyventi vadovaudamiesi teiginiu: „Darau viską, ką galiu. Galiu nuolat eiti pirmyn ir mokytis iš savo klaidų, tačiau tobulų žmonių nėra“. Nepasiduokite galimam aplinkos spaudimui. Tik jūs patys galite nuspręsti, kas yra idealu jums.
Įsižiūrėję atidžiau pastebėtumėte, kad netgi tie, kuriuos laikote tobulumo įsikūnijimais, turi trūkumų. Tik vieni sugeba meistriškai juos užmaskuoti, o kiti nekvaršina dėl to sau galvos ir jaučiasi vertingi patys savaime. Turbūt pritarsite, kad žmogus, kurį džiugina buvimas savimi, visada atrodo žavus ir patrauklus.
Pabaigai siūlau prisiminti Servanteso „Don Kichotą“. Žinoma, pastarojo tikslai buvo labai kilnūs, tačiau perfekcionistus taip pat galima prilyginti kovotojams su vėjo malūnais. Kadangi tobulumas tėra žavi iliuzija, ši kova pasmerkta pralaimėjimui. Galų gale kyla klausimas, ar ji iš ties verta jūsų jėgų ir laiko.
