Balandžio 7 ir 9 dienomis į Menų spaustuvės Kišeninę salę susirinkę žiūrovai turėtų pasiruošti atviro teatro patirčiai: spektaklio „Persona“ kūrėjai išdrįs stoti akis į akį su publika. „Kamerinėje erdvėje kiekvienas pustonis yra labai aiškiai matomas ir girdimas.
Spektaklis tikrai bus beprotiškai intymus“, – tiesioginį santykį su scenos veiksmu žada premjerinio spektaklio režisierė Agnė Dilytė.
Drąsos tokiai akistatai „Personos“ kūrybinė grupė semiasi iš Ingmaro Bergmano kino apysakos ir ne vienus metus auginto noro panardyti gelmėse, kurias išjudina ši medžiaga.
Taip sutapo, kad spektaklio sumanymą ilgai brandino tiek Agnė Dilytė (režisierė ir dramaturgė, pelniusi tris „Fortūnos“ apdovanojimus ir šiųmetinių „Auksinių scenos kryžių“ nominaciją už spektaklį „Neklausinėk, Julyte!“), tiek aktorė Severija Janušauskaitė, sukūrusi raiškius ir stiprius vaidmenis spektakliuose „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, „Patriotai“, „Barbora ir Žygimantas“ ir filmuose „Anarchija Žirmūnuose“ bei „Myliu kulką tavo širdyje“.
Viena ieškojo aktorės Elizabetės Fogler vaidmeniui, kita – režisieriaus, kuris padėtų jai šį vaidmenį įkūnyti.
Iki tol visiškai nepažįstamų menininkių norai „susitiko“ Menų spaustuvėje ir spektaklis tiesiog negalėjo negimti. A. Dilytė ir S. Janušauskaitė „personizmu“ užkrėtė ir aktorę Jovitą Balčiūnaitę (spektakliai „Bučiuoju, Oskaras“, „Nuodėmių miestas“, „Neklausinėk, Julyte!“ ir kt.), kuri dabar repetuoja sesers Almos vaidmenį, ir puikiai teatro, kino ir televizijos žiūrovų žinomą aktorių Tadą Gryn pono Foglerio vaidmeniui. Spektaklį tai pat kuria scenografas Artūras Šimonis, kompozitorius Antanas Jasenka, vaizdo projekcijų autoriai Paulius Juodzevičius ir Rūta Vaitkevičiūtė.
1966 metais ekranus išvydusio Ingmaro Bergmano filmo „Persona“ centre – prarastos tapatybės kančios, skausmingas savojo „aš“ suvokimas, žmogaus kelias savęs link.
Agnės Dilytės spektaklis daugiau neria į tai, ką žmoguje išprovokuoja susitikimas su kitu žmogumi: „I. Bergmano kino apysakoje mane patraukė galimybė kalbėti tiesą apie santykius, apie žmogaus prigimtį, sąmonės ir pasąmonės konfliktą. Kad ir koks būtum sąmoningas, vidiniai „žvėriukai“ yra labai gyvybingi. Kas įvyksta, kai žmogus tuos žvėriukus smaugia, „dusina“, ignoruoja? Tada jie išropoja netikėtomis aplinkybėmis ir pareiškia savo teisę į gyvenimą. Susitinka du žmonės ir vienas kitame išprovokuoja tuos „žvėriukus“, giliai slypinčius instinktus“, – apie netrukus su žiūrovais susitiksiantį spektaklį pasakoja režisierė.
