Mokslinė fantastika dešimtmečius piešė įvairius pirmojo kontakto su ateiviais scenarijus. Dažniausiai kartojasi keli motyvai, agresyvi invazija, itin pažengusi rūšis, bandanti kalbėtis su žmonėmis, geranoriški gelbėtojai arba keisti eksperimentuotojai.
Tačiau naujos idėjos rodo, kad toks pirmasis susitikimas yra mažai tikėtinas, nes realybėje kontaktą lemtų ne drama, o tai, kas kitos civilizacijos signalą padarytų pastebimą. Pagrindinė mintis paprasta, mes dažniausiai pirmiausia aptinkame tai, kas yra ryšku ir lengvai užfiksuojama.
Tai nėra tipiškiausias reiškinys, o tas, kurio pėdsakas stipriausias dėl mūsų stebėjimo būdų. Todėl, jei žmonija kada nors užfiksuos kitos protingos civilizacijos ženklus, greičiausiai tai bus išskirtinis, netipiškas ir labai aiškus signalas.
Apie tai rašo astronomas Davidas Kippingas, „Kolumbijos universiteto“ laboratorijos „Cool Worlds Lab“ vadovas. Jo tyrimas pavadintas „The Eschatian Hypothesis“ ir bus publikuojamas žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“. Ši hipotezė siūlo galvoti ne apie gražų pasisveikinimą, o apie netikėtą, stiprų ir trumpalaikį techninį pėdsaką.
Kodėl pirmieji atradimai dažniausiai būna netipiniai?
D. Kippingas remiasi astronomijos istorija, kurioje nuolat kartojasi tas pats dėsningumas. Pirmiausia aptinkami objektai ar reiškiniai, kurių stebėjimo ženklas yra didelis, net jei jie nėra dažni. Taip nutiko ir su egzoplanetomis, pirmieji aptikti pasauliai sukosi apie pulsarus, nes jų itin tikslus ritmas leido lengvai pastebėti pokyčius.
Vėliau paaiškėjo, kad tokios planetos nėra tipinės, tiesiog jos buvo patogiausios aptikti. Panaši situacija ir su žvaigždėmis, kurias matome plika akimi. Naktiniame danguje ryškiai išsiskiria evoliucionavusios milžinės, nors jos tikrai nesudaro trečdalio visų žvaigždžių.
Mes jas matome todėl, kad jos spindi stipriai, o daug gausesnės raudonosios nykštukės dažnai lieka nematomos. Kitaip tariant, mūsų akys ir prietaisai iškelia į pirmą planą ekstremalius atvejus. Šį principą D. Kippingas pritaiko ir pirmajam kontaktui su nežemiška civilizacija.
Jei istorija kartojasi, pirmasis aptiktas signalas greičiausiai bus ne kasdienis, o labai garsus, netipiškas ir išsiskiriantis. Jis tai vadina eschatine prielaida, kurioje svarbiausia ne civilizacijos vidurkis, o jos kraštutinis atvejis, kurį mes pajėgūs pastebėti.
Ką reikštų garsus signalas ir kaip jo ieškoti?
Pagal šią hipotezę ryškus signalas galėtų atsirasti todėl, kad civilizacija patiria nestabilumą, pereina į krizę arba net artėja prie pabaigos. Toks laikotarpis gali palikti neįprastai stiprų techninį pėdsaką, kurio neįmanoma lengvai supainioti su natūraliais procesais.
Taip pat signalas galėtų būti sąmoningas, aiškus šauksmas pagalbos, kurio tikslas užtikrinti, kad jį kas nors tikrai pastebės. D. Kippingas net svarsto, ar 1977 metų „Wow“ signalas galėjo būti itin ryškus pranešimas iš civilizacijos, kuri artėjo prie lūžio taško.
Ši mintis neskelbia fakto, bet parodo, kokiu kampu siūloma žiūrėti į keistus radijo ar šviesos blyksnius. Svarbiausia yra tai, kad pirmieji ženklai gali būti trumpalaikiai ir neturėti jokio aiškaus tęsinio.
Todėl, jo teigimu, didžiausią šansą suteiktų ne siaurai nukreiptos paieškos, o nuolatiniai plataus lauko stebėjimai, ieškant nepaaiškinamų pokyčių ryškyje, spektre ar judėjime.
Tokios strategijos labiau tiktų aptikti trumpus, keistus ir išskirtinius reiškinius, kuriuos sunku paaiškinti mums žinoma astrofizika. Jei pirmasis kontaktas kada nors įvyks, jis greičiausiai pasirodys ne kaip laivai virš miestų, o kaip labai garsus, labai netipiškas signalas iš kosmoso.
