Žinia apie naujų pasaulių atradimus visada sulaukia didžiulio dėmesio, ypač kai jie pristatomi kaip galimos „antrosios Žemės“. Tokia viltis buvo siejama su egzoplaneta TRAPPIST-1, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodė idealiai tinkama gyvybei.
Ji yra uolinė, panašaus dydžio kaip mūsų planeta ir skrieja vadinamojoje gyvybei palankioje zonoje, kur vanduo teoriškai galėtų egzistuoti skystos būsenos. Tačiau naujausi Jameso Webbo kosminio teleskopo duomenys sugriauna šiuos lūkesčius, tai planeta, jei apskritai turi atmosferą, tai ji tikrai neprilygsta žemiškai.
TRAPPIST-1 yra raudonasis nykštukas, esantis už keturiasdešimties šviesmečių nuo Žemės. Jį 2017 metais išgarsino net septyni aplink jį skriejantys panašaus dydžio kaip mūsų planeta pasauliai. Tai buvo ne tik astronomijos rekordas, bet ir unikali laboratorija tyrimams.
Kadangi tokios žvaigždės skleidžia daug mažiau energijos nei mūsų Saulė, gyvybei tinkama zona yra labai arti. Planeta TRAPPIST-1 d skrieja vos dviejų procentų atstumu nuo to, ką Žemė turi iki Saulės. Jos metų trukmė siekia vos keturias dienas. Teoriškai ši orbita turėjo leisti egzistuoti tinkamai temperatūrai ir galimai skystam vandeniui.
„Webb“ teleskopo tyrimai
„Jameso Webbo“ teleskopas pasitelkė spektrografą „NIRSpec“, kuris leidžia išskirti atmosferos molekulių pėdsakus. Mokslininkai ieškojo vandens garų, metano, anglies dvideginio.
Tačiau paieškos buvo bevaisės. Kaip pažymi Caroline Piaulet-Ghorayeb iš Čikagos universiteto ir Monrealio mokslinių tyrimų instituto, TRAPPIST-1 d galima išbraukti iš sąrašo planetų, kurios bent kiek primena Žemę. Rezultatai gali būti nuviliantys, bet jie nebuvo netikėti. Dalis mokslininkų tikėjosi būtent tokio rezultato, nors kiti vis dar puoselėjo viltis.
Atmosferos trūkumas nereiškia, kad planeta visiškai „nuoga“. Yra keli galimi scenarijai. Pirmasis, tai labai plona atmosfera, panaši į Marso, kuri nepajėgi išlaikyti šilumos. Antrasis, tirštas debesų sluoksnis, kaip Veneroje, slepiantis cheminius ženklus.
Trečiasis, tai planeta iš tikrųjų yra tik uolienų paviršius be jokios apsaugos. Bet kuriuo atveju gyvybei, kokią mes suprantame, tokios sąlygos būtų itin sudėtingos.
Raudonieji nykštukai ir jų iššūkiai
Papildomą problemą kelia pati žvaigždė. Raudonieji nykštukai, nors ir ilgaamžiai, yra linkę į dažnus žybsnius, kurie gali būti net galingesni nei Saulės išmetami pliūpsniai.
Tokia radiacija dar labiau mažina tikimybę, kad planeta išlaikytų atmosferą. Tad vis daugiau požymių rodo, kad TRAPPIST-1 d yra priešiška aplinka, o ne naujas namas žmonijai.
Paradoksas slypi tame, kad būtent tokios sistemos kaip TRAPPIST-1 yra ypač svarbios tyrimams. Raudonieji nykštukai sudaro daugumą Paukščių Tako žvaigždžių. Jei planetos aplink juos geba išsaugoti atmosferas nepaisant spinduliuotės, tai gali reikšti, jog galimybių gyvybei Visatoje yra daugiau. Jei ne – mūsų Žemė tampa dar didesne retenybe.
Viltis siejama su kitomis planetomis
Nors TRAPPIST-1 d nuvylė, kitos tos pačios sistemos planetos, tokios kaip e, f, g ar h, vis dar kelia susidomėjimą. Jos yra tolėliau nuo žvaigždės, taigi galbūt mažiau veikiamos destruktyvių žybsnių. Didesnė tikimybė, kad jos galėtų išlaikyti atmosferą ar net turėti vandens telkinių.
Vis dėlto kuo toliau planeta nuo žvaigždės, tuo šaltesnės sąlygos, o stebėjimai sudėtingesni. Tad reikės daug laiko ir duomenų, kol bus galima patikimai atsakyti, ar bent viena iš jų turi tinkamas sąlygas gyvybei.
Naujausi tyrimai dar kartą pabrėžia, jog mūsų planeta yra unikalus reiškinys. TRAPPIST-1 d parodė, kad „antrosios Žemės“ idėja dažnai yra labiau viltis nei realybė. Gyvenimui palankios sąlygos reikalauja ne tik tinkamos orbitos, bet ir stabilios žvaigždės, tinkamos atmosferos bei daugybės kitų faktorių, kurie Žemėje susidėjo į harmoningą visumą.
Webbo teleskopo stebėjimai primena, kad kol kas mūsų planeta yra vienintelė žinoma vieta, kur galima gyvybė, ir tai turėtų dar labiau skatinti ją saugoti. TRAPPIST-1 d nepriartino mūsų prie naujo namų paieškų, bet suteikė neįkainojamų žinių apie Visatos įvairovę ir apie tai, kokia išskirtinė yra Žemė.
