Jei pomidorų daigai išstybo, yra ploni ir ilgi tarsi siūlai, jų tikrai nereikia išmesti. Tokius „išbėgusius“ pomidorus galima ne tik sėkmingai išgelbėti, bet ir paskatinti suformuoti net stipresnę šaknų sistemą nei „idealūs“ daigai. Svarbiausia suprasti vieną pomidorų augimo ypatybę ir tinkamai ja pasinaudoti persodinant augalus.
Pomidorai turi išskirtinę savybę, kurios neturi daugelis kitų daržovių – jie geba formuoti vadinamąsias pridėtines šaknis. Tai papildomos šaknys, kurios išauga ne iš pagrindinės šaknų sistemos, o tiesiai iš stiebo. Atidžiau apžiūrėję pomidoro stiebą galite pastebėti smulkias iškilas, primenančias mažas karputes – tai būsimos šaknys. Kai ši stiebo dalis kurį laiką liečiasi su drėgna žeme, iš jų ima augti naujos šaknys. Dėl šios savybės ilgi ir išstypę daigai dar nėra prarasti – tinkamai pasodinti jie gali suformuoti net galingesnę šaknų sistemą nei trumpi ir kompaktiški augalai.
Jeigu daigai ilgi ir ploni, svarbiausia pasirūpinti, kad kuo didesnė stiebo dalis atsidurtų po žeme. Užkasus stiebą, iš jo greitai pradeda formuotis naujos šaknys. Taip augalas geriau įsisavina vandenį ir maisto medžiagas, tampa stabilesnis ir tvirtesnis. Net jei po pirmojo persodinimo daigai ir toliau stiebiasi į viršų, tai nėra bėda – prireikus juos galima persodinti dar kartą, dar labiau pagilinant stiebą.
Jei daigas jau turi skilčialapius ir du tikruosius lapelius, tačiau stiebas vis tiek ilgas ir plonas, jį galima persodinti į įprastą, maždaug 9 cm aukščio vazonėlį. Ant dugno pirmiausia beriama šiek tiek substrato, o daigas įstatomas gerokai giliau – beveik iki skilčialapių. Taip visas plikas stiebo ruožas atsiduria žemėje ir iš jo ima formuotis naujos šaknys. Jau šiame etape pomidoras gali greičiau sustiprėti ir pradėti augti tvirčiau.
Kartais daigai būna dar labiau ištįsę, todėl vien giliai įstatyti į vazoną nebeužtenka. Jei pomidorų daigai siekia apie 15–20 cm aukštį, tačiau atrodo sveiki ir neturi ligų ar puvinio požymių, juos vis dar galima sėkmingai išgelbėti. Tokiu atveju paruošiamas vazonėlis, į kurio dugną pilamas tik nedidelis – maždaug 2–3 cm – žemės sluoksnis. Nuo apatinės stiebo dalies, kuri bus po žeme, atsargiai pašalinami patys žemiausi lapai. Tuomet daigas įstatomas į vazonėlį, o stiebas švelniai suguldomas spiraliniu judesiu ratu, po truputį užberiant žemėmis taip, kad didžioji jo dalis atsidurtų po paviršiumi.
Labai svarbu stiebo nelenkti staigiai ar per stipriai – judesiai turi būti švelnūs, kad jis nelūžtų. Tikslas nėra perlaužti stiebą, o atsargiai paguldyti kuo ilgesnę jo dalį po žeme. Užberta stiebo dalis gana greitai pradeda leisti naujas šaknis, todėl po kelių dienų daigas tampa tvirtesnis ir pradeda sparčiau augti.
Dar vienas patogus būdas sodinti išstypusius pomidorų daigus – naudoti perpjautus plastikinius butelius. Aukštesnis indas leidžia daug giliau užkasti stiebą nei įprastas vazonėlis, todėl jo nereikia taip stipriai vynioti spirale. Stiebas gali išlikti beveik tiesus, tačiau vis tiek būti giliai dirvoje. Tam tinka perpjauta plastikinio butelio dalis su kakleliu: ji apverčiama kakleliu žemyn (be kamštelio), pripildoma daigams skirto substrato, o daigas įstatomas kiek įmanoma giliau ir pamažu užberiamas žemėmis.
Šis būdas turi ir papildomą privalumą – patogu laistyti iš apačios. Apatinė butelio dalis gali būti naudojama kaip vandens talpa: į ją įstatoma viršutinė dalis su daigu, o į dugną įpilama keli centimetrai vandens. Tuomet žemė drėkinama kapiliariniu būdu, todėl viršutinis dirvos sluoksnis lieka sausesnis. Tai padeda sumažinti pelėsio ir daigų juodkojo riziką.
Laistymas apskritai yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių daigų augimą. Pomidorų daigų nerekomenduojama nuolat laistyti iš viršaus, ypač jei jie auginami ant palangės. Nuolat drėgnas dirvos paviršius gali skatinti pelėsį ir ligas. Patikimesnis būdas – vazonėlius statyti į padėklą su vandeniu: per drenažo skyles dirva pati įsigers tiek vandens, kiek reikia augalui. Kai vanduo susigeria, jo galima įpilti dar šiek tiek.
Vėliau, kai daigai sustiprėja, laistant galima retkarčiais naudoti ir silpnai praskiestas organines trąšas, pavyzdžiui, biohumuso tirpalą. Svarbu, kad viršutinis žemės sluoksnis visuomet būtų šiek tiek pradžiūvęs – taip mažėja pelėsio ir ligų tikimybė.
Išstypęs, bet sveikas pomidoro daigas, pasodintas giliau ir turintis didžiąją stiebo dalį po žeme, gali tapti net stipresnis už trumpą, „pavyzdinį“ daigą. Ilgas stiebas tokiu atveju virsta privalumu, nes leidžia augalui suformuoti gerokai didesnę šaknų sistemą. Būtent stiprios šaknys vėliau padeda pomidorams augti sparčiau, lengviau ištverti sausrą ir užauginti gausesnį bei kokybiškesnį derlių.
