Beveik ketvirtį amžiaus trukusi paslaptis pagaliau išspręsta. Mokslininkai nustatė, kad didžiausias Europos šikšnosparnis, pavadinimu didysis nakviša (Nyctalus lasiopterus) ne tik minta smulkiais paukščiais, bet ir medžioja juos daugiau nei kilometro aukštyje, sugauna skrisdamas ir suėda ore. Tai pirmasis toks atvejis, kai paukščių grobis fiksuojamas šikšnosparnių naktiniuose skrydžiuose.
Tyrimą, paskelbtą žurnale „Science“, atliko tarptautinė biologų komanda, kuri atskleidė įspūdingą naktinio medžiotojo elgseną. Kiekvieną rudenį milijardai smulkių giesmininkų migruoja naktimis, kad išvengtų dienos plėšrūnų. Tačiau, kaip paaiškėjo, net tamsa jų nebepaslepia, tai danguje laukia kur kas klastingesnis priešas.
Kad suprastų šį reiškinį, mokslininkai uždėjo šikšnosparniams miniatiūrinius įrašymo prietaisus, tai biologerius, sukurtus Orhuso universitete. Šie „kuprinės“ formos įrenginiai sekė gyvūnų skrydžio aukštį, judėjimo greitį, pagreitį bei echolokacijos garsus, suteikdami galimybę pažvelgti į naktinį medžioklės pasaulį iš vidaus.
Medžioklė virš debesų
Duomenys parodė, kad didysis nakviša geba pakilti į didžiulius aukščius ir ten sekti naktinius paukščius. Skirtingai nei vabzdžiai, paukščiai negirdi šikšnosparnių echolokacijos, todėl dažnai net nesuvokia pavojaus iki paskutinės akimirkos.
Gyvūnas naudoja galingus, žemo dažnio signalus, leidžiančius aptikti grobį dideliu atstumu. Priartėjęs prie taikinio, jis pradeda skleisti greitus trumpus impulsus, tai ženklą, kad puolimas jau prasideda. Tokia taktika leidžia šikšnosparniui smogti itin tiksliai net visiškoje tamsoje.
Sparnuotas puolimas kaip oro mūšyje
Analizė atskleidė, kad šikšnosparniai medžiodami atlieka staigius, didelio greičio nardymus žemyn, tai tarsi naikintuvai ore. Vienas toks skrydis truko pusę minutės, kitas beveik tris minutes, kol plėšrūnas pagavo savo auką.
Per šiuos nardymus šikšnosparniai padidina sparnų mostų dažnį ir jėgą, o jų pagreitis trigubėja. Mikrofonai užfiksavo paukščio panikos garsus, po kurių sekė ilgas kramtymo triukšmas, tai ženklas, kad grobis buvo suėstas tiesiog skrydžio metu.
25 metų senumo hipotezės patvirtinimas
Šią elgseną pirmasis įtarė ispanų biologas Carlosas Ibanezo iš Donanos biologinės stoties dar prieš 25 metus, kai šikšnosparnių išmatose aptiko plunksnų. Nors hipotezė sukėlė skepticizmą, nauji technologiniai metodai pagaliau suteikė įrodymų.
Komanda daugelį metų bandė stebėti šiuos naktinius plėšrūnus, tai buvo naudojamos kameros, radarai, oro balionai ir GPS siųstuvai, bet įranga dažniausiai buvo per sunki. Tik su lengvais biologeriais iš Danijos pavyko užfiksuoti tikrą medžioklės momentą.
Oro mūšio anatomija
Surinkti duomenys parodė, kad šikšnosparniai sugauna paukščius, nukanda jų sparnus, kad sumažintų svorį, ir suėda juos laikydami tarp užpakalinių kojų. Tai stulbinantis prisitaikymo pavyzdys, tai paukščiai sveria beveik pusę paties plėšrūno svorio.
„Tai tarsi žmogus, bėgdamas sugebėtų sugauti ir suvalgyti 35 kilogramų gyvūną“ juokauja tyrimo bendraautorė Laura Stidsholt iš Orhuso universiteto. Ji daugelį metų tobulino biologerį, kuris padėjo atskleisti šią unikalią medžioklės strategiją.
Naujas žvilgsnis į gamtos pusiausvyrą
Nors atradimas skamba šiurpokai, jis neturėtų kelti nerimo paukščių populiacijoms. Didysis nakviša yra labai reta rūšis ir kai kur laikoma nykstančia. Šis atradimas padeda geriau suprasti jos ekologiją ir yra svarbus rūšies apsaugai.
Mokslininkai pabrėžia, kad tokie tyrimai atskleidžia ne tik plėšrūnų gebėjimus, bet ir sudėtingą gamtos pusiausvyrą. Po 25 metų ieškojimų įrodyta, kad net nakties tyloje danguje vyksta tikri oro mūšiai, tai gamtos inžinerijos šedevrai, primenantys, jog evoliucija moka kurti savo „naikintuvus“.
