Jupiteris, didžiausia Saulės sistemos planeta, ilgą laiką buvo laikomas gerai ištirtu dangaus kūnu. Vis dėlto naujausia duomenų analizė atskleidė, kad daugiau kaip pusę amžiaus jo forma ir tikslūs išmatavimai buvo nustatyti netiksliai. Pasitelkę naujus NASA zondo „Juno“ matavimus, mokslininkai dabar gerokai tiksliau apibūdino šio dujinio milžino sandarą.
Naujas tyrimas parodė, kad ties pusiauju Jupiteris yra maždaug 8 kilometrais siauresnis, o poliariniuose regionuose – apie 24 kilometrais labiau suplokštėjęs, nei manyta iki šiol. Tai reiškia, kad planeta turi plonesnį profilį ir ryškesnį suplokštėjimą, palyginti su ankstesniais, beveik prieš pusšimtį metų atliktais matavimais.
Anksčiau Jupiterio forma buvo nustatoma remiantis vos keliais radijo matavimais, gautais per „Voyager“ ir „Pioneer“ misijas 8-ajame dešimtmetyje. Tuo tarpu zondas „Juno“, prie planetos veikiantis nuo 2016 metų, leido mokslininkams surinkti kelias dešimtis naujų ir gerokai tikslesnių matavimų.
Nuo 2021 metų „Juno“ orbitos konfigūracija sudaro galimybę zondą stebėti tada, kai Jupiteris atsiduria tarp jo ir Žemės. Toks išsidėstymas leidžia fiksuoti, kaip Jupiterio atmosfera laužia radijo signalus. Analizuodami šiuos pokyčius, mokslininkai sukūrė atnaujintą ir detalesnį planetos formos modelį.
Tikslesni atmosferos ir vidaus sandaros modeliai
Tyrėjų komanda iš Veicmano mokslo instituto ir tarptautinių partnerių, nagrinėdama signalų lūžį, sudarė detalius Jupiterio atmosferos temperatūros ir tankio žemėlapius. Tai ne tik leido patikslinti planetos geometrinę formą, bet ir pagerino jos vidaus sandaros modelių atitikimą stebimiems gravitacijos bei atmosferos procesų duomenims.
Mokslininkai pabrėžia, kad net kelių kilometrų skirtumas tokio masto planetoje yra reikšmingas. Jupiteris laikomas etalonine dujinių milžinų planeta, pagal kurią lyginami kiti panašūs objektai tiek Saulės sistemoje, tiek už jos ribų. Todėl atnaujinti matavimai gali pakoreguoti mūsų supratimą apie dujinių planetų formavimąsi ir raidą apskritai.
Vėjai, keičiantys Jupiterio profilį
Ypatingas dėmesys tyrime skirtas Jupiterio atmosferos vėjams, kurių įtaka planetos formai anksčiau buvo įvertinta nepakankamai. Įtraukus šiuos itin stiprius ir gilius atmosferos srautus į modelius, pavyko paaiškinti seniai pastebėtas neatitiktis tarp teorinių skaičiavimų ir faktinių stebėjimų bei geriau „pažvelgti“ po tankiu debesų sluoksniu.
Ateityje šio darbo metu sukurti metodai bus taikomi analizuojant kitų tarpplanetinių misijų duomenis. Tai leis dar tiksliau tirti ne tik Jupiterio, bet ir kitų dujinių milžinų atmosferą bei gelmes, taip pat tobulinti egzoplanetų, panašių į Jupiterį, modeliavimą.
Mokslininkai primena, kad šiuolaikiniai stebėjimo metodai ir naujos kosminės misijos nuolat tikslina net ir gerai žinomų dangaus kūnų aprašymus. Kiekvienas toks patikslinimas yra dar vienas žingsnis gilyn į sudėtingus planetų formavimosi ir evoliucijos procesus.
