Mokslininkai Australijoje aptiko milžinišką magnetinę anomaliją, kurios forma primena patį žemyną. Naudodami pažangius magnetinio lauko modelius, jie sugebėjo „permatyti“ žemės plutą ir atkurti senovines geologines struktūras, iki šiol buvusias paslėptas giliai po paviršiumi.
Šiaurinėje Australijos teritorijoje mokslininkai užfiksavo neįprastą „įdubą“ Žemės magnetiniame lauke – didelio masto anomaliją, kurios kontūrai stulbinamai panašūs į Australijos žemyno formą. Nauji magnetinio lauko modeliai atskleidė, kad šis požeminis signalas slepia daug informacijos apie senovinę žemyno geologinę sandarą.
Ši vadinamoji Australijos magnetinė anomalija – tai vietinis Žemės magnetinio lauko pakitimas, susijęs su specifinėmis uolienų ir mineralų savybėmis žemės plutoje. Tyrimui vadovavęs CSIRO mokslininkas Klaivas Fosas (Clive Foss) teigia, kad magnetiniai duomenys iš esmės leidžia „pažvelgti“ po žemės paviršiumi ir pamatyti tokias struktūras, kurios kitu atveju liktų nematomos.
Uolienos nuo savo susidarymo momento „įrašo“ tuo metu buvusio Žemės magnetinio lauko kryptį ir stiprumą, taip suformuodamos vadinamąją magnetinę atmintį. Analizuodami šiuos magnetinius parašus, mokslininkai gali atkurti labai senus geologinius procesus ir įvykius, net atsižvelgdami į tai, kad per milijonus metų Žemės magnetinis laukas ir tektoninės plokštės kito, sukeldamos deformacijas.
Šiam tyrimui komanda pasitelkė dar 1999 m. atlikto Boni Velio (Bonnie Well) aеромagnetinio tyrimo duomenis. Tada lėktuvai su magnetometrais skraidė virš Šiaurinės teritorijos griežta tinklelio sistema, tačiau anksčiau sudarytuose žemėlapiuose magnetiniai signalai ne visada buvo pakankamai aiškūs ir tikslūs.
Situaciją pakeitė naujas duomenų apdorojimo metodas. Algoritmas, kurį sukūrė daktaras Aaronas Deivisas (Aaron Davis), leido išvalyti triukšmą ir gauti gerokai tikslesnius bei tarpusavyje labiau suderintus magnetinių struktūrų vaizdus.
Tokiu būdu mokslininkams pavyko identifikuoti plonus magnetinius sluoksnius, anksčiau nepastebėtus lūžius, klostes ir duburius, kurių tradiciniai geologiniai metodai neatskleisdavo. Pirminiai rezultatai rodo, kad vakarinė šios anomalijos riba išeina į paviršių Hetčeso Kryko (Hatches Creek) formacijoje – uolienose, kurių amžius siekia nuo 2,5 iki 1,6 mlrd. metų.
Mokslininkų teigimu, detali šios magnetinės anomalijos kartografija gali ne tik praplėsti supratimą apie senovinę Australijos geologinę raidą, bet ir padėti tiksliau prognozuoti naudingųjų iškasenų telkinių vietas. Tai suteiktų naujų galimybių šalies išteklių žvalgybai ir ekonomikos plėtrai.
Primintina, kad po maždaug trijų mylių (apie 4,8 km) storio Antarkties ledo danga taip pat slepiasi sudėtingas reljefas, apie kurį mokslas ilgą laiką turėjo tik fragmentišką informaciją. Pasitelkus naujus kartografavimo metodus, mokslininkams pavyko sudaryti iki šiol detaliausią skaitmeninį žemyno „po ledu“ žemėlapį ir aptikti dešimtis tūkstančių anksčiau nežinotų struktūrų. Tokie tyrimai atveria galimybę geriau suprasti tiek Žemės geologinę istoriją, tiek ir dabartinius procesus jos gelmėse.
