Po Marmuro jūra slypi sudėtinga ir pavojinga tektoninė zona, kurią mokslininkai vadina tarsi „laikrodine bomba“. Nauji geofiziniai tyrimai leidžia geriau suprasti šio regiono gelmes ir galimus būsimo stipraus žemės drebėjimo scenarijus, ypač pavojingus tankiai apgyventam Stambulo regionui.
Po Marmuro jūra mokslininkai aptiko nematomą Šiaurės Anatolijos lūžio ruožą, kurį jie laiko potencialia būsimų stiprių žemės drebėjimų zona. Naujas tyrimas parodė, kad šioje srityje kintanti uolienų stiprybė gali išprovokuoti galingus požeminius smūgius. Tai itin svarbi informacija vertinant regiono seisminę saugą, ypač aplink Stambulą.
Turkija yra sudėtingame kelių tektoninių plokščių sandūroje, ir būtent ši geodinaminė situacija ne kartą lėmė pražūtingus žemės drebėjimus. Po 1939 m. Erzindžano tragedijos, kai žuvo daugiau kaip 30 tūkst. žmonių, mokslininkai atkreipė dėmesį į tendenciją, kad stiprių žemės drebėjimų epicentrai laikui bėgant slinko į vakarus išilgai Šiaurės Anatolijos lūžio.
Daugelis tyrėjų laiko labiausiai tikėtina būsimo didelio žemės drebėjimo vieta būtent Marmuro jūros dugną. Ten reikšminga seisminė veikla nefiksuojama daugiau kaip 250 metų, todėl manoma, kad šiame ruože kaupiasi tektoninė įtampa. Tačiau tiksli lūžio struktūra ilgą laiką buvo neaiški.
Tokijo mokslo instituto mokslininko dr. Yasuo Ogawa vadovaujama komanda pirmą kartą sudarė detalų trimačio (3D) regiono požeminių sluoksnių modelį, panaudodama maždaug dviejų dešimčių stočių magnetotelūrinius duomenis. Šis metodas leido atkurti elektrinio laidumo ir varžos pasiskirstymą dešimčių kilometrų gylyje ir tiksliau nustatyti silpnų bei „užblokuotų“ Žemės plutos zonų ribas.
Gautas modelis atskleidė ryškiai kontrastuojančias sritis: silpnas, skysčiais prisotintas zonas su mažu elektriniu varžiu ir tvirtus, standžiai „užspaustus“ segmentus. Būtent ribos tarp šių dviejų tipų sričių gali tapti būsimo galingo žemės drebėjimo židiniais.
Pasak dr. Ogawos, tyrimo rezultatai leidžia tiksliau nustatyti potencialius stiprių požeminių smūgių židinius ir įvertinti galimą jų intensyvumą. Tai itin svarbu kuriant patikimesnes žemės drebėjimų prognozavimo sistemas ir mažinant stichinių nelaimių padarinius Turkijoje.
Be to, tyrėjai pabrėžia, kad tokie išsamūs geofiziniai modeliai padeda geriau suprasti ne tik šio konkretaus regiono, bet ir kitų tektoniškai aktyvių zonų elgseną. Tai gali prisidėti prie globalių seisminių rizikų vertinimo ir efektyvesnio pasirengimo galimoms nelaimėms.
Primename, kad po Australijos žemynu taip pat aptikta paslaptinga „įduba“ Žemės magnetiniame lauke. Mokslininkų teigimu, ši anomalija gali tapti raktu į naujus svarbius geologinius atradimus ir padėti geriau suprasti mūsų planetos gilumines struktūras.
