Po popiežiaus Pranciškaus mirties, kurią pirmadienį paskelbė Vatikanas, viso pasaulio katalikai pradėjo svarstyti, kuris iš raudonai apsitaisiusių kardinolų taps naujuoju Bažnyčios vadovu.
Kadangi didžioji dalis dabar tarnaujančių kardinolų buvo paskirti būtent Pranciškaus, tikimasi, jog jo įpėdinis taip pat bus progresyvesnis, galbūt net iš neeuropietiškos šalies, kaip ir pats Argentinos popiežius. Visgi galutinį atsakymą pateiks tik balti dūmai, kylantys iš Siksto koplyčios kamino, kas yra ženklas, kad naujas popiežius išrinktas.
Kardinolai yra artimiausi popiežiaus bendradarbiai, valdantys pagrindinius Vatikano departamentus bei vyskupijas visame pasaulyje. Miręs arba atsistatydinus popiežiui, kardinolai, kuriems dar nėra 80 metų, dalyvauja slaptame konklavos procese, kurio metu išrenkamas naujasis beveik 1,4 mlrd. katalikų vadovas.
Šis sudėtingas balsavimo procesas parodys, ar kardinolai palaiko Pranciškaus pradėtą liberalią kryptį, ar jaučia, kad reikalingas griežtesnis grįžimas prie tradicinių vertybių. Artimiausiomis dienomis kardinolai pradės rinktis į Romą ir paskelbs, kada tiksliai prasidės konklava.
Taip pat skaitykite:
- Mirė popiežius Pranciškus, pasaulį apėmė gedulas
- Kas iš tikrųjų priima svarbiausius sprendimus po Popiežiaus mirties?
- Popiežius Pranciškus pakeitė šių dienų Bažnyčią
Tik popiežius gali skirti kardinolus, tad jo pasirinkimai ilgainiui lemia Bažnyčios kryptį net ir po jo pontifikato pabaigos, tiek dėl jų autoriteto, tiek dėl galimybės vienam iš jų tapti pačiu popiežiumi.
Šiuo metu yra 252 kardinolai, iš kurių 135 yra jaunesni nei 80 metų ir turi teisę balsuoti konklavoje. Net 109 iš jų paskyrė popiežius Pranciškus, 22 – jo pirmtakas Benediktas XVI, o 5 – Jonas Paulius II.
Kardinolu paskyrimas įvyksta konsistorijoje, iškilmingoje ceremonijoje, kurios metu suteikiamas žiedas, raudona bireta ir prisiekiama ištikimybė net iki kraujo praliejimo, jei to prireiktų.
Per dešimt konsistorijų Pranciškus pastebimai keitė kardinolų geografiją ir pirmenybę teikė mažesnėms, besiplečiančioms katalikų bendruomenėms, dažnai aplenkdamas tradiciškai svarbius Europos didmiesčius.
Bažnyčia tampa vis mažiau europietiška
Dar prieš Pranciškų didžiąją dalį kardinolų sudarė italai, išskyrus trumpą laikotarpį Avinjone (1309–1377 metais). Tik popiežius Paulius VI pradėjo ryškesnį kardinolų internacionalizavimą, o Jonas Paulius II šį procesą gerokai paspartino.
Nors Europa ir toliau turi daugiausiai balsavimo teisę turinčių kardinolų, kurie sudaro apie 39 proc., jų dalis pastebimai mažėjo, nes 2013 metais jų buvo apie 52 proc. Dabar antroji pagal dydį grupė – Azijos ir Okeanijos kardinolai, sudarantys apie 20 proc.
Pranciškus paskyrė daugiau nei 20 kardinolų iš šalių, kurios anksčiau tokio rango neturėjo – tarp jų Ruanda, Žaliasis Kyšulys, Tonga, Mianmaras, Mongolija ir Pietų Sudanas. Kartais jis sąmoningai praleisdavo Europos didmiesčius, kad parodytų – Bažnyčia negali likti tik europietiška.
Net ir Jungtinėse Valstijose Pranciškus praleido tradicines kardinolatų vietas, kaip Los Andželas ar San Franciskas, vietoj to paskirdamas progresyvesnius ganytojus, tokius kaip Robertas McElroy’us, kuris atvirai palaiko socialines reformas ir jautresnį požiūrį į LGBTQ bendruomenę.
Popiežiaus palikimas
Kuo daugiau kardinolų paskiria popiežius, tuo didesnė tikimybė, kad jo įpėdinis turės panašų pasaulėžiūros polinkį. Tačiau taip būna ne visada – kartais kardinolai renkasi žmogų, kuris išoriškai atrodo skirtingas, bet laikomas tinkamiausiu dėl konkrečių Bažnyčios ar istorinių aplinkybių.
Benediktas XVI buvo išrinktas po Jono Pauliaus II mirties, nes daugelis tikėjosi tęstinumo. Tačiau, po Benedikto atsistatydinimo dėl skandalų ir Vatikano administracijos problemų, daugelis kardinolų jautė, kad reikia išorinio kandidato, todėl pasirinktas Jorge Mario Bergoglio – pirmasis neeuropietis popiežius per beveik 13 amžių.
Nors kardinolai, perkopę 80 metų, negali balsuoti, jie gali dalyvauti Generalinėse kongregacijose, susitikimuose prieš konklavą, kur formuojamas būsimo popiežiaus portretas ir aptariami Bažnyčios prioritetai.
