Naujausias Naomi Kawase darbas „Kaip žydėjimas vyšnios“ Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ (Un Certain Regard) programą atidaręs filmas – elegiškas pasakojimas apie trapų gamtos grožį, maistą, draugystę, senatvę, atidumą detalėms ir gebėjimą atleisti sau bei kitiems.
Filmas, laikomas šilčiausiu tarptautinį pripažinimą pelniusios japonų režisierės darbu, kviečia pažinti neatrastus maisto ir gyvenimo skonius, nukeldamas žiūrovus į Tokijų, kur mažame dorayaki blynus pardavinėjančiame kioskelyje darbuojasi pusamžis vyriškis Sentaro (Masatoshi Nagase). Jo melancholiškos rutinos paženklinta kasdienybė pasikeičia vieną pavasario dieną į darbo skelbimą atsiliepus gardų raudonųjų pupelių džemą verdančiai Tokue (Kirin Kiki). Tarp nekalbaus vyro ir pagyvenusios moters užsimezga šiltas ryšys.
Naomi Kawase jau savo karjeros pradžioje patraukė tarptautinių kino festivalių dėmesį. Režisierė net septynis kartus buvo pakviesta į Kanų kino festivalį, ne kartą dalyvavo konkursinėje programoje bei buvo festivalio žiuri narė. 1997 m. tapo jauniausia režisiere, gavusia „Auksinės kameros“ (Caméra d’Or) apdovanojimą už debiutinį filmą „Suzaku“. Praėjus dešimtmečiui darbas „The Mourning Forest“ įvertintas „Didžiuoju prizu“ (Grand Prix).
Įvairialypis Naomi Kawase talentas neapsiriboja režisūra – daugumai savo filmų ji pati rašo scenarijus, o kai kuriuos filmus autorė perkėlė ir į literatūrinę plotmę – jų pagrindu sukūrė sėkmingus romanus. Režisierė taip pat kuruoja gimtajame mieste įsteigtą Tarptautinį Naros filmų festivalį, kuriame rodomi jaunų kino kūrėjų darbai iš viso pasaulio.
Nuo pat kūrybinės pradžios Naomi Kawase filmams būdingas autobiografinis žvilgsnis. Nevengdama itin asmeniškų temų, autorė fiksuoja sudėtingą savo šeimos istoriją, komplikuotus santykius su ją apleidusiu tėvu, daugialypį ryšį su ją užauginusia, paskutiniais gyvenimo metais sunkiai sirgusia teta. Intymios patirtys vėlesniuose darbuose transformuojasi į universalias, bendražmogiškas problemas gvildenančius kūrinius.
Autorė nevengia atsigręžti ir į visuomenės paribiuose atsidūrusius asmenis, paliesti ligos, senatvės, kaltės, netekties temų. Ribinėse situacijose ji įžvelgia grožį, prasmę, iškelia žmogiškąjį orumą. Naomi Kawase kinas, visų pirma, yra labai humaniškas kinas.
Naomi Kawase filmai išsiskiria itin niuansuota, autentiška vaidyba. Režisierė dažnai dirba su neprofesionaliais aktoriais. Dokumentinis realizmas pinasi su poetiška, lyriška kinematografija. Pasakojimo manierai būdingas neskubus tempas, įsiklausymas, siekis atkartoti gamtos ritmą. Vizualiai įspūdingi darbai panardina žiūrovą į kontempliatyvius kraštovaizdžius, kuriuose išryškėja žmogaus būties trapumas. Naomi Kawase mėgstamos šeimos santykių, praeities ir ateities, žmogaus ir gamtos ryšio temos atskleidžiamos metaforiškai. Tai filmai, kuriuose paliekama nemažai erdvės interpretacijai.
„Kaip žydėjimas vyšnios“ randame visus geriausius unikaliam Naomi Kawase stiliui būdingus elementus. Filmas – desertas akims ir sielai – moko džiaugtis dabartimi, neskubėti, pasikliauti gyvenimo ritmu, jo neišvengiamu cikliškumu ir primena, kad maistas turi būti gaminamas su meile, o gyvenimas gyvenamas neskubant, randant laiko pasidžiaugti gražiomis, efemeriškomis it vyšnių žiedai akimirkomis.
