POGO sėkmės istorija

Verslas.in
Paulius Vitkus

Mano kontaktas su POGO prekės ženklu prasidėjo keistai. Vieną vakarą atvykus į Vilnių paaiškėjo, kad tąnakt neturėsiu kur miegoti. Viešbutis man – per didelė prabanga, o vaikštinėti visą naktį po Vilnių norėjosi mažiausiai. Tad, pamaniau, keletui dienų apsistosiu hostelyje.

Po nedidelės “Google” paieškos mano dėmesį patraukė POGO hostelis, o jei tiksliau – svetainėje esančios nuotraukos (kaip vėliau paaiškėjo, “skanios” nuotraukos yra viena efektyviausių rinkodaros priemonių). Susižavėjau šia vietele ir pragyvenau ten keletą savaičių.

Susisiekiau su hostelio savininkais ir pasiūliau jų istoriją perpasakoti šiame portale. Po tvirto “Taip!” sekė mano tolesnė pažintis su šiuo prekės ženklu, kuris iš pradžių buvo skirtas… vienam barui pavadinti. Būtent nuo baro ir prasidėjo septynių jaunų žmonių kelionė po verslo vandenis, kuria šiandien su jumis pasidalinsiu.

POGO baras Vilniuje (2009 m. rugsėjis)

“Viskas prasidėjo nuo aistros roko muzikai”, – verslo pradžią atsimena vienas iš akcininkų, Karolis Juška. Septynių draugų grupelė visuomet mėgo kokybišką muziką, tad atidaryti nuosavą barą, atrodo, buvo neišvengiamas žingsnis. POGO baras Vilniaus gatvėje buvo atidarytas 2009-ųjų metų rugsėjį.

“Pub’ų tuo metu nebuvo arba jie nebuvo populiarūs”, – teigia kita akcininkė, Agnė Tamonauskaitė. Anot pašnekovų, tik po jų atsidarymo pradėjo rastis daugiau pub’ų, tad POGO galima drąsiai laikyti šios rinkos pioniere Lietuvoje. Daugelis tai pamiršo.

Pradžia buvo sunki, nuolat trūko grynųjų pinigų apyvartinėms lėšoms padengti. “Daugelį dalykų darėme patys, pavyzdžiui, stalus, ant kurių, beje, išraižyti garsių roko grupių pavadinimai. O inventorius pub’e turi būti tvirtas, nes gerai įkaušusi liaudis inventoriui gali padaryti nemažai žalos”, – pastebi Agnė.

Ne mažesne problema tapo visų akcininkų skirtingi požiūriai ir skoniai. Karolis juokais prisimena, kad didesnė problema buvo ne pagaminti stalus, bet parinkti jiems pavadinimus. “Kiekvienas turi savo grupes-favoritus, tad teko balsuoti”, – teigia p. Juška.

Jaunieji verslininkai pripažįsta, kad didžiausia problema vis dėlto buvo konkurencija su rinkos naujokais – “Piano Man” ir “Gringo” pub’ais. “Turėjome pasitempti. Konkurentai pasiūlė platesnį gėrimų asortimentą, perviliojo dalį mūsų klientų”, – prisimena Agnė.

Anot pašnekovų, kiti Vilniaus gatvės barai orientuojasi į kitokį vartotojų segmentą: vyresnius žmones, ne taip atsidavusius klasikinei roko muzikai. “Negalime tvirtinti užtikrintai, tačiau mūsų konkurentai yra labiau susitelkę ties komercija, įvaizdžio kūrimu bei taikosi į platesnę auditoriją. Mes iš pat pradžių buvom ir likom baras, atsidavęs ideologijai ir roko muzikos kultūrai”, – teigia Karolis.

Viena iš priemonių pritraukti klientus yra gyvo garso koncertų organizavimas. “Užsiimame tuo lig šiol. Vasarą vyko vos keli koncertai, o štai kitais metų laikais – rudenį, žiemą bei pavasarį – beveik kiekvieną savaitgalį”, – pastebi Karolis.

Tiesa, kad koncertai padėjo pritraukti daugiau klientų, tačiau čia pat p. Juška atvirauja: “Nežinau kaip kitiems, bet koncertai mums yra nuostolingi. Rengiame juos vien tam, kad išlaikytume klientų skaičių, tam, jog žmonės nenustotų apie mus kalbėję.”

“Gerai nors tai, kad konkurencija mums išėjo į naudą. Po kitų pub’ų atsidarymo, lankytis juose tapo madinga, tad lankytojų didėjo ir POGO bare. Žmonės eina vienur ir sako: “Čia pilna žmonių, einam į kitą pub’ą.. Taip jie ateina pas mus”, – teigia p. Tamonauskaitė.

POGO baras Šiauliuose (2011 m. kovas)

Per daugiau nei vienerius metus POGO baras įsitvirtino Vilniuje, tad jaunieji verslininkai norėjo plėstis. “Šiaulius pasirinkome todėl, jog tai mūsų gimtasis miestas. Tarpusavyje juokaujame, kad turėjome kažkaip atiduoti duoklę gimtinei”, – teigia Karolis Juška. “Jau planavom atsidaryti, kai per klasės susitikimą netikėtai sužinojom, jog geri pažįstami taip pat puoselėja panašius planus”, – prisimena Agnė.

Nuspręsta suvienyti jėgas užuot konkuravus tarpusavyje. Taip įsteigtas POGO filialas Šiauliuose, kurio 50 proc. akcijų kontroliavo naujieji verslo partneriai iš Šiaulių. “Susitarėme, jog mes suteiksime jiems vertingų žinių apie tai, kas veikia, kas ne, ką perka, ko ne, o jie mainais prižiūrės barą ir prisitaikys prie lankytojų poreikių. Mes tuo pasirūpinti per atstumą negalime”, – teigia p. Juška.

Jaunieji verslininkai buvo nustebę, jog daugelis dalykų, kurie veikia Vilniuje, Šiauliuose nepasitvirtino. “Vilniuje jei žmonės sumoka už koncertą – jie ateis, tuo tarpu Šiauliuose jaunimą reikia “krapštyti iš namų”. Net ir aštuoniolikos metų sulaukęs žmogus neskuba eiti į barus. Šiauliečiai neturi poreikio socializuotis, geriau pasėdi namie ar prie daugiabučio laiptinės”, – tvirtina Karolis.

Tuo tarpu Vilnius, anot pašnekovų, yra “labiau įtraukiantis” miestas. “Kai pradedi vaikščioti, norisi dar, tave įtraukia. Prie to neabejotinai prisideda žmonių rotacija ir įvairovė. Visada sutiksi kažkiek naujų žmonių. Kiekvieną rugsėjį pirmakursiai studentai įneša “naujo kraujo”, – teigia Agnė Tamonauskaitė.

Gražūs planai netrukus vos netapo katastrofa. “Buvome girdėję ir anksčiau, kad geriausi draugai versle susipyksta, tačiau netikėjome tuo. Patirtis parodė, kad yra būtent taip”, – atvirauja Karolis. “Tiesa, konfliktas įvyko ne tarp mūsų ir mūsų partnerių, o tarp mūsų partnerių tarpusavyje”, – antrina Agnė. O tai dar blogiau, kadangi nebeliko atsakingų už naujojo baro priežiūrą. Grįžti į Šiaulius savininkai neturėjo jokio noro.

Šiuo metu esama situacija akcininkų netenkina. “Šiauliuose reikėjo gero baro, idėja buvo puiki, per atidarymą atėjo ~800 žmonių ir už įėjimą susimokėjo po 10 Lt. Tačiau baro įgyvendinimas buvo prastas. Ėjo visokios “liaudies”, atitrūkom nuo pradinės ideologijos, partneriai vaikėsi trumpalaikių tendencijų ir nesusikoncentravo”, – atvirauja Karolis. Anot jo, investicija neatsipirko ir baras nebus toliau plėtojamas.