Portugalijoje vykstantys prezidento rinkimai jau dabar vadinami vienais įtemptiausių per pastaruosius dešimtmečius. Apklausos rodo itin retą situaciją – net trys kandidatai žengia beveik koja kojon, o kiekvienas iš jų turi realių galimybių patekti į antrąjį turą.
Tarp pagrindinių pretendentų – kraštutinių dešiniųjų partijos „Chega“ lyderis Andrė Ventura. Jo stiprios pozicijos rinkimuose atspindi reikšmingus pokyčius Portugalijos politiniame lauke ir augantį rinkėjų nusivylimą tradicinėmis partijomis.
Situacija laikoma istorinė dar ir dėl to, kad per pastaruosius 50 metų, po diktatūros žlugimo, prezidento rinkimai Portugalijoje į antrąjį turą buvo patekę tik kartą – 1986 metais. Dabartiniai rinkimai atskleidžia gilėjantį politinį susiskaldymą ir radikalesnių jėgų stiprėjimą.
Nors Portugalijos prezidento pareigos dažnai laikomos daugiausia ceremoninėmis, šis postas turi reikšmingų konstitucinių galių. Prezidentas gali paleisti parlamentą, vetuoti įstatymus ir skelbti pirmalaikius rinkimus, todėl esant nestabiliai politinei situacijai jo vaidmuo tampa itin svarbus.
Pagal naujausias apklausas, pirmaujančių kandidatų rezultatai skiriasi minimaliai. Socialistų kandidatas Antonijus Žozė Seguru šiuo metu turi apie ketvirtadalį rinkėjų palaikymo, „Chega“ lyderis Andrė Ventura atsilieka vos keliais procentiniais punktais, o liberalų politikas ir Europos Parlamento narys Žuanas Kotrymas de Figeiredas rikiuojasi iškart už jo.
Kadangi skirtumai tarp kandidatų telpa į statistinės paklaidos ribas, pirmojo turo baigtis išlieka visiškai nenuspėjama. Būtent tai ir kelia didžiausią įtampą tiek politologams, tiek patiems rinkėjams.
Ypatingą dėmesį kelia galimas antrasis rinkimų turas. Antimigracinė ir antisisteminė partija „Chega“ dar prieš septynerius metus buvo laikoma marginalia politine jėga, tačiau šiandien ji yra pagrindinė opozicinė partija parlamente ir per pastaruosius rinkimus surinko beveik ketvirtadalį balsų.
Vis dėlto analitikai pabrėžia, kad Andrė Ventura susiduria su itin aukštu nepalankumo lygiu. Daugiau nei 60 procentų rinkėjų teigia jo nepalaikantys jokiomis aplinkybėmis, o tai gerokai sumažina jo galimybes laimėti lemiamame ture, net jei jis jame atsidurtų.
Šie prezidento rinkimai tapo ne tik konkrečių kandidatų varžybomis, bet ir savotišku referendumu dėl Portugalijos ateities krypties. Rinkėjams tenka rinktis tarp tradicinės nuosaikios politikos ir radikalesnio protesto kurso, o pats antrojo turo tikėtinumas jau dabar laikomas rimtu signalu apie gilius pokyčius šalies politikoje.
