Laikas.lt
Tekstas ir nuotr. Jorės Janavičiūtės
Sekmadienis – paskutinė festivalio „Flow“ Helsinkyje diena. Tačiau renginys dar toli gražu neišsikvepia – šiandien čia bene daugiausia „must see“ atlikėjų. Taigi vėl sugrįžtame į „Flow“, o jei dar nebuvote ten bent virtualiai – daugiau apie festivalį ir pirmąsias jo dienas skaitykite pirmojoje dalyje.
Sekmadienis
„Husky Rescue“, vienos garsiausių suomių indie grupių, muzika itin kinematografiška. Su nostalgija norisi prisiminti 2007-aisiais išleistą debiutinį grupės albumą „Ghost is Not Real“, suteikiantį vientisą naktinės kelionės automobiliu per miestą potyrį. Ratai prietemoje palengva rieda per asfaltą, sukame vairą, už lango blyksi susiliejusios švieselės, matyti vienas kitas vienišas naktinis praeivis, viršuj pinasi tramvajų laidai…
Tačiau 2010 metais suomių indie grupė gerokai pakeitė sudėtį ir skambesį. Be abejo, į akis pirmiausia krenta tai, kad grupėje švelniabalsę Reetą-Leeną Vestman pakeitė ploniabalsė švedė Johanna Kalén. Galbūt dabar grupės skambesys nebe toks minimalistiškai preciziškas, tačiau kinematografiškumas išliko. Tik iš miesto jis persikėlė į naktinį mišką, kur šėlsta elektroninės ir pasakiškų instrumentinių eksperimentų švieselės. Būtent toks buvo „Husky Rescue“ pasirodymas „Flow“. Čia būtų galima pridurti pirmojoje dalyje minėtą suomiškai indėnišką išvaizdos bei skambesio prieskonį, taip būdingą suomių indie grupėms.
Visi devyni „Godspeed You! Black Emperor“ nariai po vieną prisijungia prie menkai teapšviestoje scenoje beprasidedančio post-roko ritualo. Kiekvienas jų žengia į sceną, niekur neskubėdami įsijungia su savo instrumentu. Virš jų plaukia projekcijos vaizdai. Prasideda kelionė į kitą pasaulį. Kiekvienam savą.
Panyrama į savo vaizdinius ar tiesiog garsus, priverčiančius išgyventi didelės amplitudės pojūčius. Grupė ir jos muzika priskiriama kairiajai anarchistinei pakraipai. Kaip muzika gali būti politiška? Kaip GY!BE naujausio albumo „Allelujah! Don’t Bend! Ascend!” recenzijoje rašo internetinio muzikos leidinio Pitchfork.com redaktorius Markas Richardsonas, ji gali būti politiška ne retoriniame, o estetiniame lygmenyje – grupės atrado didingumą destrukcijoje ir sukūrė savo dūlėjimo ir praradimo estetiką. GY!BE savo muzikoje talpina pasaulius ir suteikia galimybę juos išgyventi. Žinoma, kiekvieno išgyvenimas yra subjektyvus. Nuo giliausios nevilties iki išsigelbėjimo katarsio, o kartais tiesiog virš ramaus gyvenimo tvyrančios transcendencijos jausmo.
Neabejotinai mėgstamiausias šių metų „Flow“ pasirodymas.
Dar gerokai išplaukus į „kitą pasaulį“ po GY!BE, tenka skubėti į „Of Monsters and Men“ pasirodymą. Kažkur tolumoje girdimą „Dirty Paws“ jau keičia „From Finner“. Bėgu link scenos. And we are far, far from home, but we`re so happy!
Kiekvieną vasarą sužinome apie kokią nors naują grupę, kurios dainos sukasi apie keliones, tad dainuojame jas keliaudami ar sėdėdami prie laužo kokiame Lietuvos kaime bei svajodami apie ilgus tolimus žygius su mylimaisiais ir geriausiais draugais. 2011 m. tokia grupė buvo „Eward Sharpe & the Magnetic Zeros“, 2012 –aisiais – islandai „Of Monsters and Men“, kurie šiemet pagaliau atkeliavo į Suomiją, nusipirko trolių mumių ir surengė nuoširdų, pozityvių emocijų ir pasakų kupiną pasirodymą.
Na, ir sekmadienis… Vėl tenka bėgti. Jau imi pasiilgti lietuviško festivalių nieko neveikimo, sėdėjimo kempinge su draugais ir alumi delne. Nors truputį pasėdėti taip norėtųsi… Bet man pernelyg patinka „Bat For Lashes“.
Įbėgu į „Nokia Blue“ palapinę jau prasidėjus pasirodymui. Natashos Khan, žinomos kaip „Bat For Lashes“, pasirodymas dvelkia lelijomis ir elegancija. Scenoje ji kartu ir subtiliai paslaptinga, ir vaikiškai nuoširdi, savo muzika vedanti iš proto, sprogdinanti fejerverkus klausytojų širdyse. Tokią charizmatišką moterį įmanoma tik mylėti. Tad nenuostabu, kad į sceną pradeda skrieti meilės laiškai. Ji viena ranka grakščiai pagauna pro ją praskrendantį laišką. Vėliau besišypsodama pati dėl to nustemba.
Pasirodymo pabaigoje suskamba hitas „Daniel“. Jį atlikdama Natasha veikiau šėlsta pati, todėl daina neišlaiko jai įprasto subtilaus nostalgijos prieskonio. Bet kokiu atveju, tiek scenoje, tiek ir minioje – „visiškas išsitaškymas“.
Po tokio „Bat For Lashes“ pasirodymo galima leisti sau ir pasivaikščioti, apeiti atsisveikinimo ratą aplink festivalio teritoriją iš įvairių pozicijų stebint „Kraftwerk’ 3D pasirodymą su išdalytais 3D akiniais. Tad ne tik dėl robotiškos „Kraftwerk“ muzikos, bet ir dėl vienodais akiniais pasipuošusių aplinkinių visas festivalis tarsi surobotėja. Šis efektas įspūdingesnis už rodomą projekciją.
Prieš atsisveikinant galima skirti laiko festivalio bei matytų arba nematytų pasirodymų apmąstymui. Kokių atlikėjų lakstant nuo senos prie scenos, bėgant iš koncerto į koncertą išvysti vis dėlto nepavyko. Didžiausia graužatis dėl „Woods“, Julios Holter, „Haim“, „Parquet Courts“ ir „Circuit Des Yeux“.
Last but not least – Grimes. Šiuo vardu prisidengusi kanadietė Claire Boucher prie pulto itin energinga – gyvai atlikdama savo muziką groja klavišiniais, dainuoja, įrašo vokalą, po to viską miksuoja, o tuo pačiu dar ir šoka. Jai scenoje talkina dvi šokėjos, tačiau ir ji viena prikausto dėmesį. Jos pasirodymas įdomus ir stebėti, ir klausytis, prie viso to galima šokti. Gyvai skambančios jos dainos netenka dalies psichodelikos, kurią esame įpratę girdėti įrašuose, tačiau jose sustiprėja vakarėlio dvasia. Tiesiog tobula pabaigai…
Apsauga jau skatina visus palikti festivalio zoną. Panašu, kad publikai festivalis dar nesibaigia. Ji surengia savo koncertą – išeidami keletas žmonių nusprendžia groti šiukšliadėmis, prie jų prisijungia kiti, groja kiekvienu pasitaikiusiu daiktu ar paviršiumi, kol galiausiai visa eilė žmonių muša į sieną, tvoras ir dainuoja „Seven Nation Army“ pritarinį. Tatuiruotas apsauginis su cigarete dantyse atsainiai įspėja, kad to daryti negalima. Gaudžianti minia juda tolyn.
Nepagailėkite laiko ir Jorės nuotraukų galerijai:
.JPG)
.JPG)
.JPG)
.JPG)
.JPG)
