Pranašystės, kurios plinta žaibiškai: aklo berniuko istorija, sukėlusi tikrą susidomėjimo bangą

Moteris, laukianti pirmojo vaiko, dažnai svajoja apie sklandų gimdymą ir gražią ateitį. Tačiau kartais gyvenimas pasisuka visai kita kryptimi – taip nutiko Elenai ir jos sūnui Sašai, kurio istorija šiandien aptarinėjama socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje.

Saša gimė neišnešiotas, septintą nėštumo mėnesį. Gydytojai prognozavo, kad berniukas turėtų būti sveikas, tačiau gimdymo metu prireikė cezario pjūvio, o po operacijos kilo komplikacijų. Pirmieji du mėnesiai ligoninėje buvo nuolatinė kova už gyvybę.

Vieną naktį berniuko tinklainė pradėjo atsiskirti. Kaip vėliau aiškino gydytojai, taip galėjo nutikti dėl per didelės deguonies koncentracijos inkubatoriuje. Perdozavus deguonį labai pažeidžiama neišnešiotų naujagimių tinklainė, ir tai laikoma viena dažniausių ankstukų aklumo priežasčių.

Elena atvirai pripažįsta, kad nėštumo metu daug dirbo, mažai ilsėjosi ir nepakankamai rūpinosi savo sveikata. Vis dėlto akimirką, kai paaiškėjo, kad sūnus beveik nemato, jai rūpėjo tik viena – išgelbėti jo regėjimą ir gyvybę, o ne bylinėtis su gydytojais.

Pirmaisiais dvejais gyvenimo metais Sašai buvo atlikta 13 sudėtingų operacijų ir daugiau kaip dvidešimt akių procedūrų. Tai reiškė begalines keliones į ligonines, narkozes, skausmą ir nuovargį visai šeimai. Galiausiai artimieji įtikino Eleną sustoti – medikai aiškiai sakė, kad tikimybė atstatyti regėjimą minimali.

Tuo metu Elena išgirdo sakinį, kuris ją persekioja iki šiol: šis vaikas atėjo į pasaulį būti aklas. Moteris sako, kad ilgai negalėjo su tuo susitaikyti, tačiau po truputį ėmė pastebėti, kad sūnus pasaulį mato kitaip – per garsus, kvapus, žmonių emocijas ir nuotaikas.

Kaip praktikuojanti psichologė, Elena iš pradžių ieškojo atsakymų medicinoje ir psichologijoje. Ji domėjosi, kaip kompensuojasi pojūčiai, kai prarandama rega, skaitė apie neuroplastiką ir aklųjų gebėjimą orientuotis erdvėje pasikliaujant klausos bei lytėjimo pojūčiais.

Vėliau, nepaisydama profesinio racionalumo, ji pradėjo domėtis religija ir ezoterika. Ji teigia, kad Sašos gebėjimas labai tiksliai apibūdinti žmonių būsenas, nuotaikas ir net ateities įvykius paskatino jos pačios dvasinių paieškų kelią.

Šeima ėmė daug keliauti, pažinti skirtingas kultūras ir žmones. Pasak Elenos, tai padėjo Sašai lavinti klausą, kalbų pojūtį ir suvokimą apie pasaulį, nepaisant to, kad jis nemato. Berniuką ypač sudomino muzika ir istorija, jis greitai mokėsi užsienio kalbų.

Socialiniai tinklai ir šimtai laiškų

Apie Sašą visuomenė plačiau sužinojo tada, kai Elena pradėjo fiksuoti sūnaus pasakymus ir dalytis jais socialiniuose tinkluose. Iš pradžių tai buvo nedidelis draugų ratas, vėliau – tūkstančiai sekėjų iš įvairių šalių.

„Saša visada daug kalbėjo ir nuolat uždavinėjo klausimus. Kartą jo paklausiau, ar jis nori padėti žmonėms atsakyti į jų klausimus. Jis atsakė: taip, bet vėliau, kai man bus vienuolika ar dvylika metų“, – pasakoja Elena.

Praėjus keliems metams, berniukui iš tiesų pradėjus sulaukti klausimų iš nepažįstamų žmonių, jis ėmė atsakyti. Dabar pasakojama, kad į Sašą laiškais kreipiasi tūkstančiai – vieni klausia apie santykius ir šeimą, kiti – apie darbą, sveikatą ar būsimas gyvenimo permainas.

Dalis žmonių tvirtina, kad berniuko atsakymai pasitvirtino. Kiti lieka nusivylę ir kaltina tėvus, esą jie formuluoja atsakymus už sūnų. Diskusijas kaitina tai, kad Sašos žodžiai dažnai pateikiami tik kaip mamos užrašyti tekstai, o ne ilgi vaizdo įrašai ar įrodymai.

Klausimai apie karą ir politiką

Laikui bėgant Sašos sekėjų klausimai tapo vis platesni – nuo asmeninių iki politinių ir geopolitinių. Jis buvo klausinėjamas apie karą Ukrainoje, Rusijos ateitį ir galimas krizes Europoje.

Pasak mamos pasakojimų, berniukas yra sakęs, kad karas Ukrainoje baigsis artimiausiais metais, tačiau neįvardijo, kokia pusei tai bus laikoma pergale. Rusijos viduje jis neva nemato esminių pokyčių, tačiau mini galimus skandalus ir atskleidžiamas paslaptis Europoje, susijusias ir su Rusija.

Tokios prognozės natūraliai sulaukia didelio dėmesio. Visuomenėje netrūksta žmonių, kurie tiki aiškiaregių ir pranašautojų gebėjimais. Tačiau ekspertai primena, kad politiniai ir kariniai procesai yra itin sudėtingi, todėl bet kokias prognozes reikėtų vertinti atsargiai.

Psichologai taip pat atkreipia dėmesį, kad žmonės linkę atsiminti išsipildžiusias prognozes ir pamiršti tas, kurios nepasiteisino. Tai vadinama patvirtinimo šališkumu – mes pastebime tai, kas patvirtina mūsų lūkesčius, ir ignoruojame prieštaraujančią informaciją.

Vaiko gyvenimas už pranašysčių

Nors viešumoje Saša dažnai pristatomas kaip „mažasis pranašas“, šeimoje jis gyvena panašų gyvenimą kaip bendraamžiai. Berniukas mokosi, domisi istorija, klausosi muzikos, mokosi kalbų ir bendrauja su draugais.

Elena pabrėžia, kad sūnus yra labai sąžiningas ir jautrus melui. Ji teigia, kad jis „mato“ žmonių vidinę energiją ir gali pasakyti, ar žmogus nusiteikęs geranoriškai, ar ne. Tokie pasakojimai skatina diskusiją, kur baigiasi ypatingi pojūčiai ir prasideda tėvų bei sekėjų projekcijos.

Pats Saša dar nėra apsisprendęs, kuo norėtų būti užaugęs. Nors, anot mamos, jis kartais kalba apie savo ateitį taip, lyg ją žinotų, konkrečių detalių jis neatskleidžia. Šeima sako norinti, kad berniukas pirmiausia užaugtų laisvas, o ne tik vykdytų iš jo laukiamą „pranašo“ vaidmenį.

Ekspertai primena, kad viešas ypatingų gebėjimų priskyrimas vaikams kelia ir etikos klausimų. Svarbu apsaugoti nepilnamečių teisę į privatumą, neužkrauti jiems per didelės atsakomybės ir leisti patiems pasirinkti, kiek viešumo jie nori ateityje.

Sašos istorija atskleidžia, kaip visuomenė reaguoja į netikėtai atsiskleidusius talentus ir tuo pačiu – kaip stipriai žmonėms reikia vilties, patarimo ir užtikrintumo dėl ateities. Net ir skeptiškai vertinant pranašystes, ši istorija primena, kad aklumas nebūtinai reiškia ribotas galimybes, o išskirtiniai gebėjimai gali atsiskleisti pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis.