Maždaug prieš 3300 metų sukurtas egiptietiškas dokumentas, šiandien saugomas Britų muziejaus rinkiniuose, vėl įžiebė diskusijas apie galimą istorinį pagrindą pasakojimams apie biblinius milžinus. Tai XIII a. pr. m. e. datuojamas tekstas, greičiausiai parašytas faraono Ramzio II valdymo laikais.
Minėtasis dokumentas parašytas satyrinio laiško forma. Jį raštininkas, vardu Hori, skyrė kitam valdininkui. Nors tekstas buvo sumanytas kaip literatūrinis kūrinys ir rašymo įgūdžių lavinimo pratimas, jame aptinkama detalių apie karinius bei kasdienius Kanaano gyvenimo aspektus. Tuo metu šis regionas buvo stipriai veikiamas Egipto ir iš dalies jam pavaldus.
Daugiausia dėmesio sulaukia pasakojimas apie Kanaano kalnuotose vietovėse gyvenusius karius. Papiruse jie apibūdinami kaip žmonės, kurie „nuo galvos iki kojų siekia keturias–penkias uolektis“. Perskaičiavus šį senovinį matą į šiuolaikinius vienetus, tai atitiktų maždaug 2–2,5 metro ūgio asmenis.
Senovės pasaulyje vidutinis vyro ūgis siekė apie 160–170 cm, todėl tokie išmatavimai būtų buvę išskirtiniai ir įspūdingi. Net jeigu aprašymas perdėtas, akivaizdu, kad kalbama apie neįprastai aukštus žmones, gerokai išsiskiriančius iš bendros populiacijos. Egiptietis autorius juos vaizduoja kaip bauginančius ir itin pavojingus priešininkus.
Vis dėlto nemažai tyrėjų pabrėžia, kad papiruse „Anastasi I“ vyrauja satyrinis ir pedagoginis tonas. Hori tekstas, tikėtina, buvo skirtas mokyti būsimus raštininkus, o hiperbolė – sąmoningai pasirinkta retorinė priemonė. Todėl priešų pavojus ir tariamas „gigantiškumas“ galėjo būti literatūrinis sumanymas, o ne tikslus realybės fiksavimas.
Sąsajos su biblinių milžinų pasakojimais
Neįprastai aukštų karių aprašymai neišvengiamai primena biblinius tekstus. Pradžios knygoje minima paslaptinga grupė, vadinama nefilimais. Skaičių knygoje aprašomi anakimai – tokie galingi ir bauginantys, kad izraelitų žvalgai esą jautėsi „tarsi skėriai“ šių milžinų akivaizdoje. Žinomiausias biblinių milžinų tradicijos veikėjas, be abejo, yra Galijotas. Jo ūgis skirtinguose rankraščiuose nurodomas nevienodai – nuo maždaug 2 iki beveik 3 metrų.
Kai kuriems mokslininkams „Anastasi I“ papiruso pasakojimas atrodo kaip galimas istoriškai realių žmonių atspindys – prototipų, kurie vėliau galėjo virsti legendiniais „milžinais“. Tačiau kiti tyrėjai ragina atsargiai vertinti tokias paraleles ir pabrėžia, kad panašūs tekstai atspindi ne tik faktus, bet ir to meto pasaulėžiūrą, baimes bei literatūrines madas.
Istorinis kontekstas: karai Kanaane ir „milžinų“ įspūdis
XIII a. pr. m. e. Egiptas aktyviai vykdė karines kampanijas Kanaane, palaikė ten garnizonus ir valdė vasalinių miestų–valstybių tinklą. Papirusas „Anastasi I“ rodo, kad egiptiečiai gana gerai pažinojo regiono geografiją ir vietines tautas.
Kai kurie tyrinėtojai mano, jog pasakojimai apie milžinus galėjo kilti dėl susidūrimo su gentimis, kurių ūgis vidutiniškai buvo didesnis nei egiptiečių ar izraelitų, arba dėl ryškių etninių ir kultūrinių skirtumų. Tokie skirtumai galėjo pasirodyti stulbinantys, todėl priešai imti įsivaizduoti ir aprašyti kaip „monstriški“. Senovės kariniuose ir herojiškuose pasakojimuose priešininkų jėga bei išvaizda neretai būdavo sąmoningai išdidinama.
Ar tai įrodymas, ar tik literatūrinė figūra?
Remiantis turimais archeologiniais duomenimis, šiandien labai sunku kalbėti apie tvirtus fizinius įrodymus, patvirtinančius atskirą „milžinų rasę“. Archeologai iki šiol nėra radę žmogaus palaikų, kurie neabejotinai priklausytų 2,5–3 metrų ūgio asmenims, juo labiau – ištisai tokių žmonių grupei.
Mokslininkai neatmeta galimybės, kad ypač aukšto ūgio žmonių galėjo pasitaikyti dėl retų hormoninių sutrikimų, pavyzdžiui, gigantizmo. Tokie atvejai žinomi ir iš naujesnių laikų. Vis dėlto tai būtų pavieniai individai, o ne atskira biologinė žmonių grupė ar „milžinų tauta“.
Kol kas papiruse „Anastasi I“ aprašyti kariai laikomi vertingu istoriniu šaltiniu: jis parodo, kaip senovės egiptiečiai suvokė savo priešus ir kaip literatūriškai kūrė karo pasakojimus. Tačiau šis dokumentas nėra laikomas galutiniu įrodymu, kad bibliniuose tekstuose minimi milžinai egzistavo taip, kaip jie vaizduojami vėlesnėje religinėje ir populiariojoje tradicijoje. Norint pagrįstai kalbėti apie tikrus „milžinus“, reikėtų ne tik tekstinių liudijimų, bet ir neabejotinų antropologinių bei archeologinių radinių, o tokių iki šiol nerasta.
