„Travel Planet“ nuotr.
Didžioji Velykų savaitė katalikiškose šalyse laikoma rimties, susikaupimo ir pasninko laikotarpiu, per kurį dvasininkai rekomenduoja susilaikyti nuo linksmybių. Paradoksalu, tačiau viename labiausiai katalikybę išpažįstančių regionų – Lotynų Amerikoje – prieššventinis laikotarpis neįsivaizduojamas be triukšmingų švenčių ir nuodėmių. Egzotinių kelionių organizatoriai kviečia susipažinti su pagrindinėmis Lotynų Amerikos šalių Velykų tradicijomis – nors sunkiai tikėtina, kad jos mums bus priimtinos, bet pamatyti ir sužinoti visada įdomu.
„Lotynų Amerikos gyventojams savaitė prieš Velykas, dar vadinama „Semana Santa“, turi ypatingą reikšmę. Kiekvieną dieną net ir mažiausio miestelio gatves užpildo linksmybės, dažnai neapsieinama ir be alkoholio ar šokių iki paryčių. Vietiniai tiki, kad priešvelykinės savaitės metu, kai Kristus yra miręs ir dar neprisikėlęs, atleidžiamos ir visos nuodėmės. Taigi, iškilmingas procesijas ir pamaldumą dieną paprastai lydi ir „nuodėmingos“ linksmybės vakarais. Na, o patį Velykų sekmadienį jau ramu – Kristus prisikėlė ir nuo šiol vėl reikia elgtis rimčiau, – įspūdžiais dalijasi viena iš egzotinių kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ įkūrėjų Žydronė Lukšytė, pati dažnai lietuvius lydinti kelionėse į šiuos egzotinius kraštus.
Taigi, kokie pagrindiniai Lotynų Amerikos priešvelykinės savaitės akcentai?
Pasak Ž. Lukšytės, svarbiausias akcentas, be kurio „Semana Santa“ apeigų neįsivaizduoja nei vietiniai, nei turistai – religinės procesijos. Šimtai žmonių lėtai eina gatvėmis, nešini vynuogėmis, bananais ar kukurūzais papuoštomis Jėzaus, juodosios Marijos ir kitų šventųjų skulptūromis, vaizduojančiomis paskutinę Kristaus kelionę ir nukryžiavimo scenas. Šios statulos, įtaisytos ant specialių platformų, stebina ne tik savo dydžiu, bet ir įspūdingu svoriu, galinčiu siekti net ir 3 tonas. Platformas nešantys procesijos dalyviai kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse vilki specialų purpurinį apdarą – tikima, kad būtent tokios spalvos apsiaustu nukryžiavimo dieną vilkėjo Jėzus.
Ne mažiau įspūdinga ir turistus viliojanti pramoga – raštais išmargintų kilimų, gaminamų iš gėlių žiedlapių, spalvotų miltelių ar pjuvenų, klojimas. Kiekvieno universiteto, ministerijos ar privačios įmonės garbės reikalas – puošimui gauti lopinėlį gatvės. Ankstyvą rytą į paskirtą gatvę susirinkę atranką praėję kilimų kūrėjai kruopščiai margina raštus pagal sukurtą ir patvirtintą trafaretą. Kai po kelių valandų kilimai būna baigti, visa gatvė pasipuošia Jėzaus bei Marijos atvaizdais, paskutinės vakarienės, nukryžiavimo ar prisikėlimo scenomis, o kartais tiesiog gamtos vaizdais – papūgomis, drugeliais ar kalnų imitacijomis. Kai kuriuose kilimuose po nukryžiuoto Kristaus atvaizdu puikuojasi ir paveikslą sukūrusios institucijos pavaidinimas – pavyzdžiui, „Švietimo ministerija“ ar „Elektros ūkis“. Tiesa, šių įspūdingų dekoracijų grožėjimuisi lieka tik valanda ar kelios – vakare taku žygiuojanti procesijos minia viską sutrypia. Po procesijos praėjimo gatvės sutvarkomos ir paruošiamos kitos dienos kilimų klojimui.
Kartais gatvėse vaidinami ir spektakliai, vaizduojantys įvairias Kristaus nukryžiavimo scenas. Ž. Lukšytei teko stebėti tokį spektaklį mažame Nikaragvos miestelyje: „Į gatvę išbėgo šimtai jaunuolių, pasipuošusių senoviniais Jėzaus laikų drabužiais. Jie vijosi romėnų kariais persirengusius „kolegas“ ir žaislinėmis lazdomis stengėsi juos „primušti“. Šia tradicija, vadinama „La Judea“ (isp. „žydų eitynės“), bandoma pavaizduoti, kad Kristaus nukryžiavimo laikais vietiniai gyventojai galėjo pasipriešinti romėnų organizuotam Kristaus nukryžiavimui, tačiau to nepadarė.“
Lotynų Amerika garsėja ir kitomis ne ką mažiau įspūdingomis tradicijomis. Pavyzdžiui, Argentinos sostinėje įkurtame religinės tematikos parke „Tierra Santa“ velykiniu laikotarpiu vyksta spektakliai, inscenizuojantys Kristaus gyvenimą ir mirtį. Brazilijoje gaminamos šiaudinės Judą simbolizuojančias lėlės. Religingi brazilai pasižymi ypatinga neapykanta Jėzų išdavusiam bibliniam personažui – lėlės sunešamos į aikštę ir čia pat daužomos pagaliais, inscenizuojant savotišką kerštą. Ekvadore įprasta keliauti švęsti į vieną religingiausių miestų – Kuenką. Miestas garsėja įspūdingomis šventėmis bei tradiciniais patiekalais. Vietinius ir turistus labiausiai žavi velykinis troškinys – fanesa, pagamintas iš menkės, pupelių bei 12 rūšių grūdų, pagerbiant apaštalus. Nors troškinio gaminimo tradicijas perėmė ir kitos tautos, pripažįstama, kad Kuenkoje jis yra skaniausiais.
Nors šiais metais kelionės susiorganizuoti nepavyks, norintiems kelionėse patirti egzotinių nuotykių, pažinti visiškai kitokią kultūrą, Ž. Lukšytė rekomenduoja bent kartą Velykas sutikti Lotynų Amerikoje. Pasak jos, ruošiantis į tokią kelionę, viskuo reikėtų pasirūpinti kaip įmanoma anksčiau – į regioną paprastai suplūsta minios turistų ir vietinių, tad gali būti sudėtinga ne tik įsigyti lėktuvo bilietą ar rasti laisvą viešbučio kambarį, bet ir kainuoti viskas gali kur kas daugiau. Svarbu iš anksto pasidomėti ir kokie vyks renginiai – nepraleiskite progos pasinerti į beprotiškas Lotynų Amerikos avantiūras.
