Ne visi žmonės nori ar gali slaugą gauti ligoninėje ar slaugos skyriuje, ypač tada, kai sveikata silpsta pamažu. Daugeliui svarbu likti savo namuose, pažįstamoje aplinkoje, kur mažiau streso ir daugiau saugumo.
Vis dėlto matoma, kad informacijos apie galimybes slaugą gauti namuose vis dar trūksta. Vieni mano, kad tai prieinama tik išskirtiniais atvejais, kiti įsitikinę, kad už tai teks mokėti dideles sumas. Dėl to pagalbos kartais ieškoma per vėlai.
Valstybinė ligonių kasa primena, kad dalis slaugos paslaugų namuose yra apmokama Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis. Tai reiškia, kad pagalba gali pasiekti žmogų jo įprastoje aplinkoje, jei tik laikomasi nustatytos tvarkos ir yra įvertintas poreikis.
Slaugos paslaugos namuose apmokamos fondo lėšomis
Gyventojai raginami įsigilinti į pateikiamą informaciją ir, esant poreikiui, kreiptis į gydytojus dėl slaugos paslaugų skyrimo. Valstybinė ligonių kasa pabrėžia, kad taip siekiama padėti žmonėms, kurie nebegali savarankiškai pasirūpinti savimi, tačiau nori likti namuose.
Apmokamų paslaugų namuose apimtis didėja, todėl daugiau žmonių įgyja galimybę gauti ambulatorinę slaugą. Tokia slauga teikiama tada, kai nustatomas mažas, vidutinis arba didelis slaugos poreikis, taip pat po chirurginio gydymo, kai reikalinga pooperacinė priežiūra.
Siuntimą šioms paslaugoms išrašo šeimos gydytojas arba chirurgas. Nurodoma, kad slaugos specialistai pas pacientą atvyksta per vieną iki penkių darbo dienų, o skubiais atvejais pagalba gali būti suteikta per dvidešimt keturias valandas. Paslauga kasmet tampa vis aktualesnė, nes slaugos namuose prireikia vis didesnei daliai žmonių.
Kuo skiriasi ambulatorinė slauga ir stacionarinė slauga?
Socialinių paslaugų specialistė Justė Pocė anksčiau aiškino, kad slauga dažniausiai skirstoma į dvi pagrindines formas. Viena yra ambulatorinė slauga žmogaus namuose, kita yra stacionarinė slauga gydymo įstaigoje.
Ambulatorinės slaugos atveju pas žmogų į namus atvyksta komanda, kurią sudaro šeimos gydytojo sudaryta grupė. Į ją gali įeiti slaugytoja, slaugytojos padėjėja, kineziterapeutas, ergoterapeutas ir kiti specialistai, priklausomai nuo situacijos. Tokia pagalba teikiama pagal poreikį, kai žmogui namuose reikia priežiūros, procedūrų ar būklės stebėjimo.
Stacionarinė slauga dažniausiai prireikia tada, kai žmogaus būklė reikalauja intensyvesnės priežiūros, kurios namuose užtikrinti nepavyksta. Ji gali būti skiriama po gydymo ligoninėje, pavyzdžiui, po traumos ar operacijos, kai žmogus dar nėra pasirengęs grįžti į kasdienį gyvenimą. Kitas kelias į stacionarą matomas tuomet, kai namuose situacija blogėja, artimieji nebesusitvarko, o ambulatorinės slaugos nebepakanka.
Ar slauga nemokama ir kada gali tekti mokėti?
Justė Pocė pabrėžė, kad šios paslaugos paprastai yra nemokamos. Tačiau gali būti situacijų, kai pacientas ar artimieji pageidauja papildomų paslaugų, arba kai išnaudojamas nemokamai priklausantis paslaugų limitas.
Stacionarinės slaugos atveju nurodoma, kad žmonėms su negalia, atsižvelgiant į poreikius, gali priklausyti 120 lovadienių. Jeigu visi priklausantys lovadieniai išnaudojami, vėliau slauga gali būti teikiama mokamai, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių.
Ambulatorinės slaugos apimtis siejama su nustatytu poreikiu. Poreikis skirstomas į lengvą, vidutinį ir sunkų, o nuo to priklauso ir slaugos valandų skaičius. Todėl skirtingi žmonės gauna skirtingą paslaugų apimtį, net jei jų situacijos iš pirmo žvilgsnio atrodo panašios.
Kaip pradėti ir kur kreiptis, kad slauga būtų paskirta?
Jeigu reikalinga ambulatorinė slauga namuose, pirmasis žingsnis yra kreiptis į šeimos gydytoją. Būtent jis įvertina situaciją, nustato poreikį ir išrašo siuntimą, kad pas žmogų atvyktų specialistų komanda.
Jeigu stacionarinė slauga reikalinga po gydymo ligoninėje, sprendimą dažniausiai priima gydantis gydytojas. Tokiais atvejais žmogus gali būti siunčiamas į slaugos skyrių tam laikotarpiui, kol sustiprės ir galės grįžti namo.
Specialistė taip pat atkreipė dėmesį, kad didėjant poreikiui daugėja ambulatorinės slaugos komandų, todėl paslauga pasiekia daugiau žmonių. Vis dėlto matoma, kad svarbiausia yra laiku kreiptis ir nesitikėti, jog situacija savaime išsispręs.
Globa namuose ir globa įstaigoje, kai slaugos nebepakanka
Kai vien slaugos nebeužtenka, gali būti skiriama globa. Ji taip pat gali būti teikiama žmogaus namuose arba institucijoje, priklausomai nuo poreikio ir surinktų vertinimo balų.
Globą namuose paprastai tvarko seniūnijoje dirbantis socialinis darbuotojas. Vertinami medicininiai dokumentai, žmogaus savarankiškumas, realios galimybės užtikrinti kasdienę priežiūrą. Institucinė globa gali būti skiriama žmonėms su negalia arba pensinio amžiaus asmenims, o tvarka numato ir trumpalaikę, ir ilgalaikę globą.
Trumpalaikė globa gali trukti iki šešių mėnesių ir kartais gali būti skiriama net žmogui be specialiųjų poreikių, jeigu susiklosto ypatingos gyvenimo aplinkybės. Ilgalaikei globai taikomi aiškesni kriterijai, susiję su amžiumi, sveikata ir balų skaičiumi. Pabrėžiama, kad kai globa priklauso be asmeninės priemokos, vis tiek dalis žmogaus pensijos panaudojama globos išlaidoms, o 20 proc. paliekama asmens reikmėms.
