Artėjant Velykoms – svarbiausiai krikščionims šventei – daugelis tikinčiųjų skuba atlikti išpažintį, kad galėtų priimti šventąją Komuniją. Bažnyčia primena pareigą bent kartą per metus atlikti išpažintį, o Velykų laikotarpiu priimti Komuniją. Nepriėmus Komunijos per Velykų laiką, tai laikoma sunkiu nuodėmės nusižengimu.
Vis dėlto verta žinoti, kad ne kiekviena išpažintis automatiškai reiškia išrišimą. Kanonų teisėje pabrėžiama: jei klausytojas neturi abejonių dėl atgailaujančiojo nusiteikimo, o šis prašo išrišimo, jam negalima nei atsisakyti, nei vilkinti. Tai reiškia, kad kunigas negali savavališkai trukdyti žmogui gauti išrišimo.
Tačiau esama situacijų, kai kunigui tenka pareiga išrišimo nesuteikti. Kanonų teisė nurodo, kad tikintysis, norėdamas gauti išganymo „vaistą“ – Atgailos sakramentą, turi būti taip nusiteikęs, jog atmesdamas padarytas nuodėmes ir turėdamas tvirtą pasiryžimą taisytis, atsiverstų į Dievą.
Jei žmogus nuoširdžiai nesigaili dėl nuodėmių ir neturi noro keistis, o ketina ir toliau gyventi taip pat, išrišimas neturėtų būti suteikiamas. Panašiai nutinka ir tuomet, kai išpažįstantysis nuslepia sunkią nuodėmę arba sąmoningai klaidina išpažintį klausantį kunigą – tokia išpažintis laikoma negaliojančia. Tokiu atveju šventosios Komunijos priėmimas būtų dar viena sunki nuodėmė.
Kunigai taip pat pažymi, kad išrišimo negalima suteikti asmeniui, kuris gyvena vadinamajame konkubinate ir neketina nieko keisti. „Tas, kuris iki santuokos gyvena kartu su vaikinu ar mergina ir gyvena kaip sutuoktiniai, nors jais nėra, išrišimo negaus, nebent pažadės taisytis ir išsikels“, – aiškina kun. Januszas Gręźlikowskis portale „katolik.pl“.
Pasak jo, panašus principas galioja ir tais atvejais, kai du žmonės gyvena kaip vyras ir žmona, tačiau neturi valios situacijos keisti – tuomet nėra pasiryžimo taisytis, todėl nėra ir sąlygų išrišimui. Kunigas mini ir vadinamąjį „notorinį“ konkubinatą, kai pora kartu negyvena, bet nuolat ir sistemiškai palaiko artimą ryšį, pažeisdama šeštąjį įsakymą. Tokiu atveju, norint gauti išrišimą, būtina nutraukti tokią pažintį.
Kita būtina sąlyga – pasiryžimas atlyginti žalą. Kun. Januszo Gręźlikowskio teigimu, svarbu siekti atitaisymo už kiekvieną nuodėmę – tiek Dievui, tiek artimui – ir, be to, atlikti kunigo paskirtą atgailą.
Dvasininkai pabrėžia, kad išrišimo nesuteikimas išpažintyje nėra Bažnyčios „atstūmimas“. Tai veikiau kvietimas įsigilinti į savo situaciją ir žingsnis, skatinantis rimtai peržiūrėti gyvenimo pasirinkimus. Žmogui, kuris negavo išrišimo, rekomenduojama įsiklausyti į išpažintį klausiusio kunigo nurodymus.
Kunigas, nusprendęs išrišimo nesuteikti, paprastai paaiškina tokio sprendimo priežastis ir pasiūlo konkrečius žingsnius, kurių reikėtų imtis. Jei išpažįstantysis nuo klausyklos pasitraukia be išrišimo ir jaučia kartėlį, nesupratimą ar neteisybę, gali būti naudinga šią situaciją aptarti su kitu kunigu.
Kai žmogus pašalina priežastį, dėl kurios išrišimas nebuvo suteiktas, jis gali vėl prieiti prie išpažinties. Tuomet svarbu pasakyti, kad praėjusį kartą išrišimo negavo, nurodyti priežastį, o po to išpažinti tas pačias nuodėmes, kurios buvo išvardytos anksčiau, taip pat ir naujas.

