„Nokia” telefonai su „Symbian” operacine sistema dažnai yra laikomi labiausiai nukentėjusiais nuo „Nokia” ir „Microsoft” partnerystės, tačiau tiesa ta, kad minėta programinė įranga jau buvo benumirštanti. Jai pakeisti jau buvo sukurta nauja, perspektyvi operacinė sistema. Deja, ji veikė tik viename, neilgai gyvavusiame telefone – „Nokia N9”.
„Symbian” ir „Linux” paremtų OS vystymas buvo nutrauktas, kad legendinė suomių kompanija galėtų susikoncentruoti į naująją „Lumia” išmaniųjų seriją, veikusią „Windows Phone OS” pagrindu. Vis dėlto 2011 metais „Nokia N9” debiutavusi „MeeGo” operacinė sistema turėjo ne tik „Nokia”, bet ir dar vieno elektronikos milžino užnugarį.
Nors „MeeGo” šeimos medis yra labai komplikuotas, bet ją lengviausiai galima apibūdinti kaip „Nokia Maemo” ir „Inter Moblin” – į mobiliuosius įrenginius orientuotų „Linux” modifikacijų (angl. Linux distributions) vaiką. „Moblin” buvo žymaus amerikiečių procesorių gamintojo „Intel” bandymas sukurti alternatyvą „Windows XP” bei „Windows 7” operacinėms sistemoms nedideliuose nešiojamuose kompiuteriuose, tad kažkuria prasme „Microsoft” turėjo motyvų sužlugdyti „MeeGo”.
„Nokia N9” buvo kuriamas kaip suomių atsakas tuo metu sparčiai išpopuliarėjusiam „iPhone”. Išmanusis pasižymėjo elegantišku dizainu, išskirtinai liečiamiems ekranams sukurta programine įranga ir buvo kur kas konkurencingesnis atsakas „Apple” telefonui, nei prieš tai buvęs „Nokia 5800”.
„iPhone 4S” ir „Nokia N9”
Suomiams pavyko suskurti tokį telefoną, kuris visus varžovus rinkoje lenkė keliais žingsniais. „N9” buvo pirmasis išmanusis, turėjęs eMMC tipo 64GB vidinės atminties. Šiek tiek vėliau išleistas „iPhone 4S” pasiūlė tą patį dalyką, bet „Nokia” gaminys turėjo 1GB operatyviosios atminties – dvigubai daugiau nei „4S”.
3,9 colio įstrižainės AMOLED ekranas taip pat buvo pralenkęs laiką – net ir šiandien jis atrodo labai modernus, tad galima tik įsivaizduoti, kaip stipriai jis turėjo išsiskirti iš „LCD” ekranų minios pristatymo metu. Matricą nuo įbrėžimų saugojo „Gorilla Glass”, o priekinėje įrenginio dalyje nebuvo nė vieno fizinio mygtuko, kadangi vartotojo sąsajos navigacijai buvo naudojami įvairūs gestai – konkurentams iš „Apple” ir „Google” prireikė daugybės metų pritaikyti tokią valdymo filosofiją savo telefonuose.
Kadangi „N9” nebuvo jokio „Namų” mygtuko, norint grįžti į darbalaukį reikėjo tik lengvai brūkštelėti pirštu. Kitas brūkštelėjimas atverdavo fone veikiančių aplikacijų sąrašą. Greitieji nustatymų valdikliai buvo reguliuojami įrankių juostoje – vienu paspaudimu buvo galima išjungti/įjungti Wi-Fi arba pakeisti „Facebook” ar „Skype” aktyvymo statusą.
Nuožulnūs ekrano šonai labai padėdavo išmaniojo valdyme. Dauguma valdymo gestų prasidėdavo nuo ekrano šono, tad nuožulnumas padėdavo jį lengvai surasti. Vieno branduolio „Cortex A8” procesorius, veikiantis 1GHz dažniu, užtikrino ganėtinai spartų veikimą – įvairūs testai netgi demonstravo, kad „Nokia N9” sklandžiai veikia net ir fone esant 15 atvertų programų. Be to, turėkime omenyje, kad dauguma „N9” konkurentų jau galėjo pasigirti dviejų branduolių procesoriais, bet vis tiek veikimo sklandumu negalėjo prilygti suomių šedevrui.
Dar viena įdomi detalė – kiekvienas naršyklės skirtukas operacinės sistemos buvo atvaizduojamas kaip atskira aplikacija, ką po kelių metų perėmė ir „Google Chrome”, skirta Android operacinei sistemai. Deja, kažodėl vartotojams toks sumanymas nelabai patiko ir „Google” buvo priversta jį padaryti pasirenkamu nustatymuose.
Kažkuria prame, „N9” įtaka išmaniųjų telefonų rinkai tęsėsi kur kas ilgiau nei gyvavo pats įrenginys. Būtent „Nokia N9” dizainą atkartojo vėlėsni „Nokia Lumia” išmanieji, pasižymėję tokia pačia forma ir spalvingu polikarbonato korpusu. Labai didelis pliusas buvo tai, kad medžiaga nebuvo dažyta, tad subraižius telefono nugarėlę, įbrėžimų praktiškai nesimatydavo.
„Nokia N9” pirmasis panaudojo triuką, vėliau persikėlusį ir į legendinį kamerofoną „Nokia 808 Pureview” – 8,7MP maksimalios raiškos sensorius leido vienu papsaudimu keisti nuotraukų kraštinio santykį tarp 4:3 ir 16:9 (atitinkamai tarp 8MP ir 7,1MP rezoliucijos).
Suomių kompanija tuo metu turėjo „Qt” pavadinimu pakrikštytą tarpplatformių aplikacijų kūrimo sistemą. Ji buvo naudojama „Linux” ir „Windows” operacinėms skirtų aplikacijų kūrimui, „Qt” pagrindu taip pat buvo kuriamos kone visos „Symbian S60” programos nuo 2010 metų.
Tai buvo tiesiog genialus „Nokia” planas – senoji „Symbian” vis dar turėjo didelę vartotojų bendruomenę, reikalingą aplikacijai išpopuliarinti ir taip palengvinti perėjimą į „MeeGo”. Deja, dėl neaiškių priežasčių abi paltformos galiausiai buvo apleistos ir programuotojai perėjo dirbti prie Android ir iOS programėlių.
„Nokia N9” šalia šiuolaikinio „iPhone XR”
Kai kurie „N9” fanai taip lengvai nepasidavė ir po kurio laiko pasirodė „Alien Dalvik” programinė įranga, suteikusi galimybę telefonui paleisti Android programas ir netgi specialiai modifikuoti jas „Nokia N9”, tačiau to tiesiog nepakako.
„Nokia N9” stipriai pralenkė tuometinius konkurentus, bet taip ir nepatyrė sėkmės. Turbūt dėl to lengviausia apkaltinti „Microsoft”, tačiau sklando gandai, jog „MeeGo” ateitį sužlugdė trintis tarp vidinių „Nokia” darbuotojų komandų. Nepaisant to, džiaugiamės, kad toks įrenginys išvydo dienos šviesą ir netgi iš dalies nulėmė tai, kaip savo išmaniuosius naudojame šiandien.
