„Absurdo pajautimas tapo Rytų Europos šalių bendru atsaku į prievartinius režimus. Literatūroje absurdas paliečia žmogaus egzistencijos ir pasipriešinimo galimybių klausimus.
Šie filmai sukelia juoką, kuris padeda žmonėms priimti savo likimą, bet kartu palaiko viltį, kad autoritarinės sistemos, paremtos ydinga logika, negali valdyti amžinai“, – sako lietuvių kilmės kino profesorius, Jeilio universiteto (JAV) absolventas dr. Gabriel M. Paletz, kuris Vytauto Didžiojo universitete (VDU) pristatys viešų paskaitų ciklą apie kino istoriją, scenarijų rašymą ir kitas temas.
Gegužės 10–16 d. G. M. Paletz Kaune skaitys viešas paskaitas kaip VDU Vytauto Kavolio tarpdisciplininės profesūros programos svečias. Čia jis aptars kino istoriją, scenarijų rašymą, medijų adaptaciją bei pristatys originalų pranešimą apie lietuviško „kultūrinio kontrabandos“ reiškinio svarbą.
Pokalbyje su kino profesoriumi, programų sudarytoju ir kritiku – apie Holivudo nebyliojo kino scenaristes, Rytų Europos absurdo kiną, tarpdiscipliniškumą ir naujausią knygą, skirtą garsiajam amerikiečių kino režisieriui, aktoriui, scenaristui Orsonui Wellesui.
Kaip apibūdintumėte savo dėstymo vizito tarpdiscipliniškumą? Kas įkvėpė pasirinkti programoje nurodytas temas?
Ypatingas džiaugsmas ir garbė gauti V. Kavolio tarpdisciplininių studijų stipendiją Vytauto Didžiojo universitete šiuo metu, kai tarpdiscipliniškas požiūris yra neatsiejamas tiek nuo universiteto, tiek nuo gyvenimo už jo ribų. Kelionių prieinamumas, žinių prieiga internete (nors jos patikimumas kartais kelia abejonių) ir galimybė susitikti įvairius žmones – visa tai daro tarpdiscipliniškumą kasdienybės dalimi, ypač studentams ir dėstytojams.
Labai laukiu šio vizito, kuris bus kaip mainai, praplėsiantys tiek mano paties, tiek skirtingų VDU padalinių akademinį lauką. Kiekvienai paskaitai parengiau kūrybinius užsiėmimus, kad studentai ir dėstytojai bendradarbiautų ir dalintųsi žiniomis. Todėl temos yra plačios: „Kaip adaptuoti bet ką“, „Kino pasakojimų ateitis: filmų istorija ir dirbtinis intelektas“, „Kultūrinė kontrabanda – lietuviškas menas“ ir „Medijų pergalvojimas“. Adaptacijos metodai, pasakojimo rūšių praeitis ir ateitis, lietuviškas menas ir medijų permąstymas turėtų paskatinti įdomias diskusijas. Džiaugiuosi, kad tokių paskaitų dėka galime užmegzti naujus ryšius ir atrasti naujus dalykus.
Kokios savybės būdingos geram tarpdisciplininiam dėstytojui? Kaip ugdyti tokį mąstymą studentuose?
Geras tarpdisciplininis dėstytojas nutiesia tiltus tarp skirtingų disciplinų, kad studentai galėtų juos patys pereiti. Pavyzdžiui, artėjanti paskaita apie adaptacijos strategijas gali padėti sukurti idėjų, kaip pritaikyti tiek lietuvių, tiek užsieniečių klasikinius tekstus šiandieninėms medijoms. Paskaita apie kultūrinę kontrabandą, įkvėpta „Meno avilio“ restauruotų lietuviškų dokumentinių filmų apie sovietmetį, gali būti plačiai pritaikoma integruojant netikėtą medžiagą į populiariąją kultūrą. Tikiuosi, šios paskaitos įkvėps naujas akademines koncepcijas ir meninius kūrinius jūsų kultūroje, kuri jau daug davė pasauliui.
Kuo pasireiškia tarpdiscipliniškumas filmuose?
Kinas yra mokslas, verslas ir menas. Ši medija kilo iš per šimtmečius padarytų mokslinių atradimų. Tai tarptautinė industrija, kurios ekonomika daro įtaką mūsų kasdienybei – kiek laiko praleidžiame kino teatruose ar internete. Filmai remiasi individualiu ir kolektyviniu menininkų darbu – nuo rašytinio žodžio istorijos iki to, kaip dirbtinis intelektas transformuoja vaizdus ir tekstus.
Kaip, remiantis jūsų patirtimi, tarpdiscipliniškumas traktuojamas Prahos kino mokykloje?
Prahos kino mokyklos dėstytojai gali kurti naujus kursus be ilgų administracinių procesų. Ši laisvė ir dėstytojų kompetencijų įvairovė sukuria natūralią tarpdiscipliniškumo terpę.
Pavyzdžiui, kurdamas kursą „Mokymasis iš prastų filmų“, norėjau studentams parodyti garso svarbą kine, sugadinant garsią sceną. Pasirinkau žymųjį balkono epizodą iš V. Šekspyro „Romeo ir Džuljetos“. Studentai galėjo keisti Džuljetos kalbą į šiuolaikinį jaunimo žargoną, kad ji pagirtų Romeo „rizz“ (angl. charizma), ir apgalvoti garsus aplink Džiuljetos balkoną. Romeo paraginus „Prabilk, o angele skaistus!“, studentai jos atsaką sujungė su lėktuvų gaudesiu, nukeldami balkoną šalia oro uosto, arba su burgerių užsakymais, nukeldami jį šalia greito maisto užkandinės. Galimybė koreguoti Šekspyrą, išlaikant pagarbą, kylančią iš šios scenos kruopštaus nagrinėjimo, parodo, kad disciplinų jungimas gali būti labai smagus.
Ką pasakytumėte studentams, kurie dvejoja ar nedrįsta įsitraukti į tarpdisciplininius darbus?
Nebijokite – kurkite savo unikalią tarpdisciplininę struktūrą remdamiesi tuo, kas jus domina. Ją sustiprinsite, kai suprasite, kokių tyrimų ar papildomų žinių jums reikia, bet nedvejodami imkitės plėtoti drąsią, originalią akademinę veiklą. Niekas nežino, kokių sričių kombinacijos ateityje bus vaisingiausios. Pirmyn!
Kaip jums pavyksta suderinti tokias skirtingas sritis – kaip kino profesoriui, mokslininkui, programų sudarytojui ir kritikui?
Būdamas humanitarinių mokslų pirmakursiu Jeilyje, lankiau kursą, kuris sujungė to paties laikotarpio filosofiją, literatūrą ir istoriją – ta patirtis man padarė didelę įtaką. Pietų Kalifornijos universitete įtikinau dėstytojus leisti man siekti pirmosios doktorantūros kino istorijos ir teorijos srityje su šalutine kino gamybos specializacija. Tai buvo įrodymas, kad metodai ar idėjos, kilę iš specifinių aplinkybių, gali turėti platesnes kultūrines, socialines ar politines reikšmes. Kaip sakė Václavas Havelas: viskas įmanoma, bet beveik niekas nėra tikra. Užsidarymas į savo „burbulus“ rodo, koks baugus gali būti netikrumas. Bet tai leidžia atrasti netikėtus, prasmingus ryšius.
Jūsų paskaitose aptariamas ciklas „Rytų Europos absurdo kinas“, rodomas visame pasaulyje, pristato restauruotus filmus iš Lietuvos ir kitų šalių nacionalinių kino archyvų. Ko galima išmokti iš šio regiono absurdo kino?
Įdomu būtų sužinoti jūsų skaitytojų nuomonę apie skirtumus tarp Lietuvos kultūros ir Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos, Ukrainos bei Latvijos. Filmų ciklo „Rytų Europos absurdo kinas“ tikslas buvo atrasti jų bendrumus – kaip absurdo pajautimas tapo šių šalių bendru atsaku į prievartinius režimus. Literatūroje absurdas paliečia žmogaus egzistencijos ir pasipriešinimo galimybių klausimus. Šie filmai sukelia juoką, kuris padeda žmonėms priimti savo likimą, bet kartu palaiko viltį, kad autoritarinės sistemos, paremtos ydinga logika, negali valdyti amžinai…
Absurdas taip pat buvo ir originalus būdas suvienyti šias šalis pagal bendrus jausmus, o ne taip, kaip įprasta – per režisierių grupes, technologijas ar epochas. Kadangi absurdas ir toliau išlieka prasmingas, ciklas susilaukė sėkmės visur – nuo Honkongo iki Vašingtono Nacionalinės dailės galerijos.
Kokias knygas ar filmus rekomenduotumėte studentams, norintiems praplėsti savo tarpdisciplininį mąstymą?
Užuot siūlęs konkrečias knygas, skatinu studentus palaikyti knygynus, lankytis juose – Lietuvoje yra labai jaukių – ir ten atrasti netikėtų kūrybos perlų. Taip pat rekomenduoju kartais pažiūrėti filmus, kurių jie įprastai nežiūrėtų – festivaliuose, kino teatruose ar mažiau žinomose interneto platformose. Pagerbiant tai, kaip Lietuva įkvėpė kultūrų susikirtimą, rekomenduoju Czesławo Miłoszo knygą „Pavergtas protas“. Nors jos tonas tragiškas, ji leidžia suvokti, kaip svarbu išsaugoti asmenybės įvairovę ir gyvybingą protinį gyvenimą – tai, ką siekia sunaikinti autoritarinės sistemos.
Kodėl rašėte knygą apie Orsoną Wellesą? Kodėl svarbu šiandien jį permąstyti, išrasti iš naujo?
Džiaugiuosi šiuo klausimu, nes mano knygoje apie O. Wellesą išradimo iš naujo (angl. reinvention) idėja susijusi su viešojo gyvenimo atnaujinimu – tai bus ir paskutinės paskaitos tema. Kai kurie akademikai klausia: „Kodėl O. Wellesas – juk apie jį tiek prirašyta?“ Tačiau plačioji visuomenė to niekada neklausia, nes jo darbai nuolat grįžta į teatrus, tinklalaides, filmus, TV ir naujas medijas. O. Wellesas sukūrė klasiką – nuo „Pasaulių karo“ iki „Piliečio Keino“, taip pat dar tik dabar atrandamus filmus – tokius kaip „Too Much Johnson“ ar „The Other Side of the Wind“.
Jo karjera aktuali ne tik dėl jo paties pasiekimų, nes parodo, kaip gimsta ryškūs kūriniai pramogų centruose – nuo radijo iki šiuolaikinių tinklalaidžių, nuo televizijos iki modernių srautinių platformų. Kai kultūra įstringa rutinoje, O. Welleso karjera atskleidžia, kaip ją atgaivinti. Nepaisant sunkumų, jis sugebėjo atkurti jaunystės kūrybines sąlygas vėlesniame gyvenime – tai vis dar atrandame, praėjus 40 metų po jo mirties. Iš naujo išrasdami O. Wellesą, matome, kaip iš naujo išrasti savo kultūrą.
Kas, jūsų nuomone, buvo penkios geriausios Holivudo nebyliojo kino scenaristės? Kaip jų darbas paveikė jus?
Skirtingai nei O. Welleso genialumas, šių talentingų moterų kūryba tebėra mažai žinoma plačiajai visuomenei, nors jų indėlis į scenarijaus rašymą yra labai vertingas. Šios scenaristės palaikė ir skatino viena kitą, tad jų nereitinguosiu, bet išskirsiu jų bendras vertybes: Anitos Loos žodžių šmaikštumą, Claros Beranger elegantišką, išraiškingą vizualinį pasakojimą, Agnes Christinos Johnston komišką tempą perkeliant žodžius į ekraną, Dorothy Yost ir Katharine‘os Hilliker empatiją personažams – net žirgams ar aligatoriams.
Taip pat – išskirčiau Beulah Marie Dix ir Sados Cowan gebėjimą kino filmams išplėsti apsakymus ir sutrumpinti romanus, Grace Cunard efektingus lauko ir miegamojo vaizdus. Sonya Levien išmanė scenaristo vietą filme, o Frances Marion garsėjo profesionalumu. Visos jos turėjo įvairios profesinės patirties, dirbo įvairiose kino srityse, mėgo bendradarbiauti ir pritaikė savo talentus dinamiškoje epochoje dar prieš garsinį kiną. Visi šiuolaikiniai scenaristai turėtų stengtis atkurti tą dvasią.
Ką jums asmeniškai ir profesiškai davė diasporos patirtis? Kokias vertybes formavo lietuviška tapatybė?
Kai Lietuvos nacionaliniame archyve atradau dalį savo šeimos istorijos, supratau, kiek daug mūsų individualių pasiekimų yra nulemti sprendimų, kuriuos padarė mūsų niekada nesutikti protėviai.
Taip pat svarbu paminėti, kad tapatinimasis su Lietuva ir gyvenimas Čekijoje veikia kaip atsvara „didelės šalies“ mąstysenai, paveldėtai iš JAV. Augant dominuojančioje valstybėje atsiranda visokių nuostatų – kad jos politika nulemia pasaulio politiką, kad jos literatūra yra pasaulinė, kad jos beisbolo čempionatas yra „Pasaulio serija“! Labai svarbu suprasti šalių, kurios didžiąją XX a. dalį gyveno imperijų diktato sąlygomis, patirtį. Paskaitą apie „kultūrinę kontrabandą“ įkvėpė ne tik šios profesūros galimybė, bet ir duoklė Lietuvos vaizduotei ir kūrybiškumui bei mano šeimos šaknims čia.
Labai laukiu galimybės kurti naujus ryšius su VDU žmonėmis ir padaliniais – ačiū ir iki greito susitikimo Kaune!
