Protarpinio badavimo idėja atrodo paprasta: trumpam sumažiname maisto kiekį ir taip pageriname medžiagų apykaitą. Vis dėlto realybė yra kur kas sudėtingesnė. Naujas tyrimas rodo, kad kai kurios protarpinio badavimo formos iš tiesų nepakeičia svarbiausių medžiagų apykaitos bei širdies ir kraujagyslių sveikatos rodiklių.
Vokietijos žmogaus mitybos instituto Potsdame-Rehbrikėje (DIfE) mokslininkų grupė atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 31 antsvorio turinti arba nutukusi moteris. Jos po dvi savaites laikėsi dviejų skirtingų valgymo laiko režimų: nuo 8 iki 16 val. ir nuo 13 iki 21 val. Tai – specifinė protarpinio badavimo rūšis, vadinama laikui ribojamu valgymu (angl. time-restricted eating, TRE).
Nors valgymo langų laikas skyrėsi, kitomis sąlygomis abiem atvejais buvo laikomasi vienodų taisyklių: dalyvės galėjo valgyti įprastą maistą, išlaikydamos tą patį suvartojamų kalorijų kiekį. Dėl to šis tyrimas laikomas izokaloriniu – bendras gaunamos energijos kiekis nebuvo sumažintas.
Moterų kūno svoris šiek tiek sumažėjo, tačiau kiti, iš ankstesnių tyrimų tikėtasi pokyčiai – pavyzdžiui, mažesnis gliukozės kiekis kraujyje, žemesnis kraujospūdis ar sumažėjęs cholesterolio lygis – nebuvo užfiksuoti. Tai kelia klausimų, kiek iš tiesų veiksmingi yra pagal laiką struktūruoti badavimo režimai.
Mokslininkų teigimu, anksčiau aprašyti naudingi kardiometaboliniai efektai gali būti labiau susiję su kalorijų sumažinimu, o ne vien tik su trumpesniu valgymo laikotarpiu. Šiame beveik izokaloriniame tyrime po dviejų savaičių laikui ribojamo valgymo nepastebėta jokio reikšmingo medžiagų apykaitos rodiklių pagerėjimo.
Gauti rezultatai leidžia manyti, kad sveikatos būklės pagerėjimą dažniau lemia bendras suvartojamų kalorijų sumažinimas, o ne vien maisto vartojimo laiko ribojimas. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tyrimas buvo trumpalaikis ir jame dalyvavo palyginti nedidelė tiriamųjų grupė.
Be nedidelio kūno svorio sumažėjimo, mokslininkai užfiksavo ir dalyvių vidinio laikrodžio – cirkadinių ritmų – pokyčius. Keičiantis valgymo langui, pasikeitė ir tam tikrų procesų, susijusių su miegu ir budrumu, laikas.
Tai dar kartą patvirtina, kad mūsų biologinis laikrodis priklauso ne tik nuo išorinių veiksnių, tokių kaip šviesos ir tamsos ciklas, bet ir nuo to, kada valgome ir geriame. Tokie mechanizmai gali būti susiję su sveikatos problemomis, kylančiomis dėl dažno valgymo vėlai vakare.
Pasak tyrime dalyvavusios biologės ir mitybos specialistės Olgos Ramich iš DIfE, žmonės, norintys numesti svorio ar pagerinti medžiagų apykaitą, turėtų atsižvelgti ne tik į valgymo laiką, bet ir į bendrą energijos balansą – suvartojamų ir išeikvojamų kalorijų santykį.
Metabolinės sveikatos gerinimas yra ypač svarbus kovojant su atsparumu insulinui ir cukriniu diabetu. Tokie tyrimai, kaip šis, ilgainiui gali pakeisti mitybos rekomendacijas žmonėms, sergantiems šiomis ligomis ar turintiems didesnę jų išsivystymo riziką.
Tyrėjai planuoja toliau nagrinėti, kaip tarpusavyje susiję suvartojamų kalorijų kiekis ir jų paskirstymas laike. Neatmetama galimybė, kad sumažinus bendrą kalorijų kiekį (esant hipokalorinėms sąlygoms) maisto vartojimo laikas vis dėlto galėtų papildomai veikti tam tikrus sveikatos rodiklius.
Įvairios protarpinio badavimo rūšys ir toliau nuodugniai tiriamos, tačiau tyrimų metodikos dažnai gerokai skiriasi: skirtingai reglamentuojama, koks maistas leidžiamas, skiriasi dalyvių grupės, tyrimų trukmė ir vertinami sveikatos rodikliai. Visa tai apsunkina tiesioginį rezultatų palyginimą.
Apibendrindami savo darbą, mokslininkai pabrėžia, kad jų duomenys atskleidžia ypač svarbų kalorijų sumažinimo vaidmenį siekiant pagerinti medžiagų apykaitą laikui ribojamo valgymo sąlygomis. Taip pat akcentuojama, jog būtina atlikti daugiau tyrimų, kurie padėtų nustatyti, ar sumažinus kalorijų kiekį valgymo laiko pasirinkimas gali papildomai pagerinti metabolinius rodiklius ir ar optimali valgymo trukmė bei laikas gali skirtis priklausomai nuo individualių žmogaus ypatybių.
