Skausmas ir uždegimas daugelį metų buvo laikomi neatskiriama pora. Jeigu norėjai malšinti vieną, neišvengiamai paveikdavai ir kitą. Vis dėlto naujas mokslinis tyrimas, paremtas eksperimentais su gyvūnais ir ląstelėmis, gali iš esmės pakeisti šį supratimą. Niujorko universiteto (NYU) Skausmo tyrimų centro mokslininkai atrado mechanizmą, kuris leidžia blokuoti skausmą nepažeidžiant uždegimo gyjimo proceso, o tai reikštų, kad skausmo gydymas ateityje gali tapti gerokai saugesnis ir efektyvesnis. Tyrimas publikuotas žurnale Nature Communications ir jau vadinamas potencialiai revoliuciniu.
Kodėl įprasti vaistai nuo skausmo yra pavojingi?
Šiandien kiekvienas mūsų namuose turi ibuprofeno ar aspirino, tačiau nedaugelis susimąsto, kad šie vaistai yra „dviašmeniai kardai“. Jie puikiai malšina skausmą ir mažina uždegimą, bet kartu kelia ilgalaikių rizikų. Jungtinėse Valstijose kasmet suvartojama apie 30 milijardų dozių nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU), ir dalis šių vartotojų susiduria su šalutiniais reiškiniais: skrandžio gleivinės pažeidimais, kraujavimo rizika, neigiamu poveikiu širdžiai, kepenims bei inkstams.
NVNU veikia slopindami fermentus, atsakingus už prostaglandinų – į hormonus panašių junginių – gamybą. Prostaglandinai sukelia skausmą, bet kartu ir inicijuoja uždegimą, kuris atlieka svarbią apsauginę funkciją: padeda organizmui atsistatyti. Todėl visiškai nuslopintas uždegimas gali netgi sulėtinti gijimą.
„Uždegimas nėra priešas. Jis skatina audinių regeneraciją“, – pabrėžė tyrimo bendraautorius, profesorius Pierangelo Geppetti. Todėl mokslininkai ieškojo būdo, kaip išjungti tik tą prostaglandinų dalį, kuri atsakinga už skausmą, bet ne už uždegimo procesą.
Kaip veikia prostaglandinai – ir kur slypi atradimo esmė?
Tyrimo autoriai sutelkė dėmesį į PGE2 molekulę, vieną pagrindinių junginių, sukeliančių uždegiminį skausmą. Ji veikia per keturis skirtingus receptorius. Anksčiau manyta, kad pagrindinis „kaltininkas“ yra EP4 receptorius, tačiau naujas tyrimas, pasitelkęs pažangius molekulinius metodus, atskleidė visai ką kita.
Mokslininkai išanalizavo šio junginio veikimą Schwanno ląstelėse, esančiose periferinėje nervų sistemoje ir susijusiose su migrena bei kitais skausmo sindromais. Paaiškėjo, kad tikrasis skausmo signalų „generatorius“ yra EP2 receptorius. Kai mokslininkai selektyviai užblokavo EP2 receptorių pelėse, šios nustojo jausti skausmą, tačiau uždegimas išliko visiškai nepakitęs.
„Tai buvo didžiulė staigmena. Mes pirmą kartą pamatėme, kad skausmą galima atskirti nuo uždegimo“, – sakė Geppetti.
Skausmo ir uždegimo „atskyrimas“ – medicinos revoliucija?
EP2 receptoriaus blokavimas parodė, kad skausmo signalai keliauja atskiru, su uždegimu nesusijusiu keliu. Tai reiškia, kad teoriškai įmanoma sukurti vaistus, kurie pašalina skausmą, bet nepažeidžia organizmo natūralaus gijimo. Tai visiškai prieštarauja tradicinei medicininei logikai, pagal kurią skaudantis audinys reiškia besitęsiantį uždegimą – ir atvirkščiai.
Be to, nauji duomenys parodė, kad EP2 receptorius yra vadinamasis „druggable“ taikinys, t. y. jį galima blokuoti farmaciniais preparatais, kurie teoriškai galėtų būti gerokai saugesni už NVNU. Jei tokie vaistai bus sėkmingai sukurti, jais būtų galima gydyti:
-
osteoartrito sukeltą skausmą,
-
nugaros ir kaklo skausmus,
-
galvos skausmą,
-
lėtinius periferinės nervų sistemos skausmus.
Kol kas mokslininkai bando nustatyti, ar EP2 blokada gali būti taikoma sisteminiam gydymui (tabletės forma), ar veiksmingiausias būtų lokalus vaisto vartojimas, pavyzdžiui, tiesiai į skaudantį sąnarį.
Ką tai reiškia ateities medicinai?
Šiuo metu vykdomi papildomi tyrimai tiek su žmogaus, tiek su pelių Schwanno ląstelėmis. Visi jie patvirtina tą pačią išvadą: EP2 receptoriaus aktyvacija sukelia ilgalaikį skausmo signalą, bet jo blokavimas neišjungia uždegimo gijimo mechanizmų. Tai ypač svarbu sporto medicinoje, ortopedijoje ir fizioterapijoje, kur pacientams dažnai skiriami NVNU, nors jie gali apsunkinti audinių atsistatymą.
Profesorius Nigel Bunnett iš NYU teigia, kad EP2 blokatoriai galėtų tapti „naujos kartos skausmo vaistais“, kurie ne tik būtų veiksmingi, bet ir iš esmės pašalintų NVNU sukeliamas rizikas. Vis dėlto mokslininkai pripažįsta, kad iki klinikinių tyrimų dar laukia ilgas kelias. Kol kas reikia nustatyti, ar EP2 antagonizmas nesukels nenumatytų šalutinių poveikių, ypač vartojant vaistą visam organizmui.
Tačiau tikslinės terapijos – tokios kaip vaisto suleidimas į kelio sąnarį, į riešo kanalą ar kitą pažeistą vietą – jau dabar atrodo labai perspektyvios.
Jeigu šis metodas bus patvirtintas klinikiniuose tyrimuose, medicina gali įžengti į naują erą: skausmo malšinimas nebesikirs su gijimą palaikančiais procesais, o pacientai galės greičiau sveikti ir jausti mažiau diskomforto.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
