Naujas monokloninis antikūnas, nukreiptas prieš baltymą SFRP2, atveria daug žadančią kryptį gydant agresyvų trigubai neigiamą krūties vėžį (TNBC). Šis baltymas, ilgus metus tirtas onkologų, pasirodė esąs vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių naviko augimą, imuninės sistemos slopinimą ir atsparumą chemoterapijai. Naujas preparatas ne tik „atima kurą“ iš naviko, bet ir perjungia imuninę sistemą į aktyvų kovos režimą, kartu išlaikydamas palankų saugumo profilį.
Jau beveik du dešimtmečius MUSC Hollings vėžio centro tyrėjų komanda, vadovaujama onkologės dr. Nancy Klauber-DeMore, nagrinėja SFRP2 baltymo vaidmenį navikų vystymesi. Tyrimai parodė, kad SFRP2 palaiko naviko augimą trimis pagrindinėmis kryptimis: skatina naujų kraujagyslių formavimąsi, padeda vėžio ląstelėms išvengti žūties ir silpnina imuninės sistemos ląstelių aktyvumą.
Remdamiesi šiais atradimais, mokslininkai sukūrė žmogaus monokloninį antikūną, kuris tiksliai prisijungia prie SFRP2 ir blokuoja jo funkcijas. Dėl to navikas netenka vieno iš pagrindinių „maitinimo šaltinių“, o imuninė sistema atgauna gebėjimą atpažinti ir naikinti vėžines ląsteles.
Ikiklinikiniuose bandymuose šis antikūnas sulėtino navikų augimą, sumažino metastazių į plaučius skaičių ir naikino chemoterapijai atsparias ląsteles.

„Pirmą kartą parodėme, kad SFRP2 aptinkamas ne tik vėžio ląstelėse, bet ir vadinamuosiuose naviką supančiuose makrofaguose. Tai atveria visiškai naują perspektyvą, kaip galima manipuliuoti naviko mikroaplinka“, – aiškina dr. Nancy Klauber-DeMore.
Perjungia imuninę sistemą į kovinį režimą
Makrofagai – tai imuninės sistemos ląstelės, galinčios įgyti dvi skirtingas būsenas: M1, kuri suaktyvina imuninį atsaką ir padeda naikinti vėžį, ir M2, kuri šį atsaką slopina bei skatina naviko augimą. Trigubai neigiamo krūties vėžio atveju dažniausiai vyrauja navikui palankūs M2 tipo makrofagai.
Pritaikius SFRP2 antikūną, šios ląstelės pradėjo išskirti gama interferoną, kuris paskatino jų persiorientavimą į „gerąją“ M1 būseną. Tai reiškia, kad antikūnas veiksmingai perjungia imuninę sistemą iš slopinančio į atakuojantį režimą.
Ypač svarbu, kad šis poveikis pasiektas be toksinio šalutinio poveikio, kuris dažnai pasireiškia interferoną skiriant tiesiogiai. Antikūnas taip pat aktyvino T limfocitus, kurie esant agresyviems krūties navikams neretai „išsenka“ ir praranda efektyvumą. Po gydymo jie atgavo aktyvumą, todėl galima manyti, kad ši terapija galėtų sustiprinti ir kitų imunoterapijos metodų veiksmingumą.
Viltis pacientėms, kurioms neveikia chemoterapija
Dviejų pažengusio trigubai neigiamo krūties vėžio (TNBC) modelių tyrimai parodė, kad naujasis antikūnas reikšmingai sumažino plaučių metastazių skaičių – vieną pavojingiausių ligos progresavimo požymių. Taip pat nustatyta, kad preparatas kaupėsi daugiausia naviko audinyje ir nepažeidė sveikų organų, kitaip nei tradicinė chemoterapija.
Mokslininkai įvertino ir antikūno veiksmingumą doksorubicinui – standartiniam TNBC gydymo vaistui – atsparių ląstelių atžvilgiu. Rezultatai buvo itin viltingi: antikūnas naikino ląsteles, kurios jau visiškai nebereagavo į chemoterapiją. Pasak dr. Klauber-DeMore, tai rodo, kad ši terapija gali būti veiksminga net tada, kai įprasti gydymo metodai jau nepadeda.
Šie duomenys patvirtina, kad SFRP2 yra esminė grandis, siejanti naviko augimą, atsparumą vaistams ir imuninės sistemos nusilpimą. Todėl nukreipus terapiją į šį baltymą, teoriškai galima vienu metu slopinti naviką, sustiprinti imuninį atsaką ir įveikti atsparumą gydymui.
Terapija jau licencijuota Čarlstono įmonei „Innova Therapeutics“, kuri šiuo metu ieško finansavimo pirmajam klinikinių tyrimų su žmonėmis etapui. Jei klinikinių tyrimų rezultatai patvirtins ikiklinikiniuose bandymuose gautus duomenis, TNBC pacientėms gali atsirasti nauja, itin perspektyvi gydymo galimybė.

