Prieš keletą metų pirmą kartą teko stebėti nuostabų ir žavų reginį: dailininkas piešė, bet ne ant popieriaus.
Jis teptuku lašindavo dažus ant vandens, paskui lengvais prisilietimais judindavo juos, plaukiančius vandens paviršiumi, ir nustebusių žiūrovų akyse tarsi koks burtininkas versdavo nuostabiais, marmurą, gėlę ar drugelio sparną primenančiais paveikslais, o tada taip pat greitai ir paslaptingai juos perkeldavo ir įamžindavo ant specialaus popieriaus. Paklaususi, kas tai, išgirdau ne mažiau paslaptingą paaiškinimą – tai ebru.
Vandens veidas
„Vandens veidas“ – būtent taip iš persų kalbos verčiamas žodis „ebru“ ir tai tėra tik vienas iš keleto jo reikšmių. Šis menas jau XII amžiuje buvo žinomas Kinijoje, Japonijoje, o XVI amžiaus antroje pusėje Didžiuoju šilko keliu perduotas į Iraną, Turkiją, kur iki šiol ypač mėgstamas ir puoselėjamas. Europos keliautojai, gabendavę popierių, išplatino ir ebru popieriaus paveikslus. Taip ebru pasklido Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir Italijoje, ten buvo naudojamas knygų ir rankraščių aplankams. Turkijoje ebru menininkai kuria vienetinius audinius, šalikėlius, indus, kurie pasaulyje vertinami dėl savo originalių, niekada nepasikartojančių raštų. Kiekvienas kūrinys yra unikalus, jo atkartoti negali net ir profesionalai.
Kuriant ebru technika naudojamos tik natūralios, nei žmogui, nei aplinkai nekenksmingos priemonės.
Dažai gaminami iš Turkijos dirvožemio, augalų. Sudėtinės dalys sumaišomos su jaučio tulžimi ir brandinamos iki šešių mėnesių. Visas kūrybos procesas vyksta ebru inde, pripildytame jūros dumbliais sutirštinto vandens. Dažai ištaškomi vandens paviršiuje teptukais, pagamintais iš arklio uodegos ir rožių stiebelių. Specialiais įrankiais judinant dažus vandens paviršiuje sukuriamas spalvingas paveikslas, kuris gali būti keičiamas, papildomas daugybę kartų. Panoręs išsaugoti paveikslą, dailininkas vandens paviršių tiesiog uždengia popieriaus lapu, dažai prilimpa ir jį bekeliant visas grožis persikelia ant popieriaus.
Kūrybiškas poilsis
Stebėdama ebru paveikslų kūrybos procesą, susižavėjau ta užburiančia spalvų ir formų transformacija ir panorau pati tai išbandyti. Buvau patikinta, kad šį meną gali išbandyti kiekvienas, tam nebūtini piešimo įgūdžiai. Tačiau ebru Lietuvoje nėra taip gerai visiems žinomas, kaip piešimas ant šilko ar dabar toks populiarus įvairių paviršių dekoravimas dekupažo technika. Tiesa, sintetinių dažų jau galima įsigyti, bet jie nesuteikia tokių kūrybos galimybių kaip tikri, natūralūs ebru dažai. Taigi, apimtas ebru manijos, visgi turėtum šiek tiek pasimokyti ir pasistengti, kol įsigytum reikiamų medžiagų. Kuriant ebru, kaip ir bet kuria kita meno technika, egzistuoja tam tikros taisyklės, kurias taikant bei improvizuojant sukuriami įspūdingi paveikslai. Žinoma, yra ir lengvesnis kelias – lankyti ebru meno pamokas. Čia galima ne tik mokytis, nesukant sau galvos dėl priemonių, nes jas visada paruošia paslaugūs mokytojai, bet ir atsipalaiduoti, kūrybiškai, įdomiai praleisti laisvalaikį. Dirbti grupėje smagu, nes gali pasidžiaugti ir kitų darbais, pamatyti, atrasti įvairių galimybių. Pasirodo, ebru pamokos gali būti ne mažiau smagi pramoga nei apsilankymas kine ar čiuožykloje. Galima netgi atšvęsti savo gimtadienį ar kitą svarbią progą, kartu su draugais patiriant nepaprastą kūrybinį nuotykį. Ir tai ne viskas, juk prisiminimui lieka išties originalūs paveikslai. O koks pasididžiavimas apima, kai gali kitiems pasakyti: „Aš pats tai nupiešiau!“
Išbandžiusi ebru įsitikinau, jog šis menas gali būti prieinamas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Po ebru pamokos jaučiausi atsipalaidavusi ir pailsėjusi. Atrodo, kad vandens paviršiuje besiskleidžiančios spalvos atvėrė mano sielos duris ir vidun įleido daugiau džiaugsmo, gyvybės, grožio… Dėl paprasto, greito atlikimo ir daromo poveikio (atsipalaiduojama, sutelkiamas dėmesys) piešimas ant vandens veikia itin terapiškai. Pati esu psichologė ir domiuosi dailės terapija, todėl nutariau sužinoti, ar ebru yra taikomas dirbant su emocinių problemų turinčiais žmonėmis. Ar ši technika žinoma Lietuvoje dirbantiems pedagogikos specialistams, dailės terapeutams, psichologams?
Ebru kelias į Lietuvą
Apie ebru taikymą sprendžiant socialines, emocines problemas daug sužinojau pabendravusi su šio meno specialiste, pedagoge ir daugelio socialinių projektų Lietuvoje autore bei atlikėja Irma Čekanauskiene.
„Maždaug prieš šešerius metus aptikau unikalų paveikslą: jis žavėjo plonomis linijomis, daugybe smulkių detalių, precizišku atlikimu. Regis, pareikalavo begalinės kantrybės ir ištisų mėnesių darbo. Pradėjus ieškoti, koks tai menas, kokia technika, paaiškėjo, jog visa tai atliekama ant vandens. Ir kas tuomet galėjo pagalvoti, kad tokį darbą galima atlikti vos per 5–10 minučių… Tai mane pakerėjo ir užvaldė. Ir nebeaišku, ar menas nebepaleido manęs, ar aš jau nebegalėjau paleisti šio meno, tiesiog paskendau jame…“ – apie savo pažintį su ebru pasakoja specialistė.
Susižavėjusi ebru menu Irma pradėjo eksperimentuoti ieškodama, kaip galėtų jį taikyti dirbdama su specialių poreikių turinčiais vaikais ir suaugusiaisiais. Supratusi, kad be mokytojo neišsivers, parašė projektą ir iš Turkijos į Lietuvą buvo pakviestas žymus ebru meno specialistas Fatihas Yesilas.Tada ji parengė autoriaus projektą „Negalios įveikimas bei socializacija pasitelkiant Nuo to laiko Irma Čekanauskienė veda ebru meno pamokas tuo susidomėjusiems suaugusiesiems ir vaikams. Taip pat ji taiko ebru kaip terapinę, pedagoginę priemonę dirbdama su negalią turinčiais vaikais.
Ebru kaip terapija
„Ebru meną išbandžiau dirbdama dienos užimtumo centre su įvairią negalią turinčiais suaugusiaisiais bei vaikais. Stebėdama savo klientų reakcijas – susižavėjimą ir begalinį norą kartoti kūrybos procesą – supratau, jog tai gali būti puiki terapijos priemonė žmonėms, sergantiems autizmu, turintiems dėmesio sutelkimo sunkumų, dvasinių ar savivertės problemų, – pasakoja I. Čekanauskienė. – Vanduo žmogų veikia raminančiai, o abstraktūs, tarsi savaime gimstantys kūriniai pašalina piešti nepratusių baimę suklysti. Todėl šią techniką kaip terapinę priemonę galima naudoti dirbant su įvairaus amžiaus žmonių grupėmis.“ Piešimą ant vandens, kaip pasakoja ebru specialistė, ypač mėgsta vaikai. Ebru paveikslų kūrimas stipriai juos paveikia: vaikai greičiau atsiskleidžia, pradeda pasitikėti pedagogu, uždariesiems tampa lengviau bendrauti, o neramiesiems – sutelkti dėmesį ir pasitikėti savimi. Greitai gaunamas piešimo rezultatas džiugina tuos vaikus, kurie turi dėmesio sutelkimo ir išlaikymo problemų. Kūrybos dinamiškumas, nuolat besikeičiantis vaizdas skatina smalsumą ir norą sužinoti, kas bus toliau, eksperimentuoti. Čia nėra būtina žinoti, kaip turės atrodyti užbaigtas darbas, tapybos proceso metu kyla vis naujų minčių, lyg veiksmo filme: nežinai, kaip pasikeis siužetas, atlikus vieną ar kitą veiksmą.
Ebru piešimo rezultatas gaunamas gana greitai, tad nekyla nuobodulio, nereikia didelių pastangų ir vaikai pradėto darbo nemeta viduryje proceso. Taip puikiai ugdomas įgūdis užbaigti pradėtą darbą. Išbaigtumo jausmas, galimybė savo rankomis sukurti nuostabų kūrinį patinka ir suaugusiesiems. Juk ne kiekvienas kasdienybėje turi progų šį poreikį patenkinti. Kūrybinis procesas pažadina rūpesčių ir rutinos užspaustas kūrybines galias, suteikia naujų jėgų ir įkvėpimo, o tai taip reikalinga kiekvienam iš mūsų, kad ir kokį darbą dirbtume.
Piešiant ebru, naudojamos natūralios, nekenksmingos priemonės. Irma Čekanauskienė pasakoja, kad dirbdama su autizmo sutrikimą turinčiais vaikais stebėjo, kaip vaikai pirmiau liečia, uosto, neretai ir paragauja meno priemones. Piešiant ebru – tai saugu.
Kuriant ebru technika puikus rezultatas visada garantuotas: piešinys kaskart išeina savaip gražus. Žinoma, jo kokybė ir vaizdas priklausys nuo autoriaus nuotaikos, fizinės ir emocinės savijautos, tačiau nusivylimo, kad neišėjo, kad negražu, paprastai nebūna.
Žvilgsnis į ateitį
Ebru menas Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius nedrąsius žingsnius. Kol kas jį žino ir yra išbandę palyginti nedaug žmonių. Sunku prognozuoti, ar ši meno forma populiarės ir taps mėgstama, kaip kadaise tai nutiko Turkijoje. Nežinia, kaip plačiai ebru bus taikomas dailės terapeutų. Juk ir pati dailės, meno terapija Lietuvoje dar gana nauja sritis. Akivaizdu viena: ebru menas Lietuvoje jau turi ištikimų gerbėjų ratą ir yra žinomas pedagogikos specialistų, socialinių darbuotojų.
„Man ebru – menas, terapija, ugdymo metodas, bendravimo ir laisvalaikio praleidimo būdas, galimybė pažinti save, kitų kraštų kultūrą, o gal net ir gyvenimo filosofija…“ – sako ištikima ebru gerbėja ir mokytoja I. Čekanauskienė.
Gyvenimo filosofija? Gal kam šis teiginys ir pasirodys pernelyg drąsus, bet tik tol, kol pats išbandys ebru meną. Iš tiesų, prisimindama vandens paviršiumi sklindančias ir netikėtais būdais susiliejančias spalvas, galvoju apie mūsų kasdienybę, nuolat kintančią ir stebinančią vis naujais iššūkiais, pamokomis, uždaviniais. Netgi tuomet, kai, rodos, užstrigai nesibaigiančiame rutinos rate, niekas išties nesikartoja, neįmanoma sugrąžinti nė vienos gyvenimo akimirkos… Ebru primena neišvengiamą gyvenimo kitimą. Šis menas tarsi kviečia pažvelgti ir į patį gyvenimą kaip į meno kūrinį, kurio akimirkas galbūt galima užfiksuoti popieriuje, nuotraukose, knygose. Vis tik tikroji kasdieninio patyrimo vertė tai pats patyrimas, kai jį išgyvename gyvai, kai džiaugiamės, priimame, kai kuriame.
.jpg){kind=small}
