Labas, Evelina. Turiu klausimą: nepasakosiu konkrečių įvykių ir pan., tik noriu išgirsti kiek galima smulkesnį apibrėžimą apie pedantizmą. Kas po juo slepiasi? Juk tai ne vien apsėstas noras… Kas išties vyksta žmoguje? Dar kai kas. Jei žmogus vis skundžiasi, dejuoja, kad neturi laiko, kad pavargsta, kad visur skuba, bet visa laiką iki darbo ir po jo praleidžia prie televizoriaus ir beprotiškai tvarkosi (pedantiškai ir nesveikai) – kas tai?! Veda į neviltį, kai reikia klausyti tų pačių kalbų, kaip žmonės pavargsta. Niekas neliepia juk visko kas valandą tvarkyti! Labai norėčiau Jūsų žinių.
Evelina
Konsultuoja psichologė Evelina Globė
Sveika, Evelina. Kaip suprantu su pedantizmu susiduriate savo artimoje aplinkoje ir norite geriau suprasti, kas tai per „apsėdimas“. Tarptautinių žodžių žodynas pedantiškumą apibrėžia kaip pernelyg didelį smulkmeniškumą, tikslumą, aklą laikymąsi formalumų, nepaisant dalyko esmės. Psichologine prasme tai įvardijama kaip tam tikra manija, o buitine prasme dažnai naudojamas „apsėdimo“ terminas – sakoma „apsėdo švaros, tvarkos manija“. Tokie apibūdinimai ir atskleidžia pedantizmo esmę – nenumaldomą poreikį viską iki mažiausių smulkmenų sudėlioti į vietas (daiktus, įvykius, žmones) bei pašalinti viską, kas siejasi su netvarka, nešvara, netikėtumais (dulkes, menkiausias šiukšleles, ne vietoje paliktus daiktus, galimus nesklandumus, spontaniškumo proveržius), t.y. tobulai suorganizuoti ir sukontroliuoti savo aplinką.
Iš esmės pagrindas, ant kurio stovi išpuoselėtas pedantizmo rūmas yra visiškai teigiamas ir siektinas – tai tvarkos, švaros ir organizuotumo poreikis, kuris žmogui padeda gyventi visavertį ir sklandų gyvenimą bei ugdo puikią darbštumo savybę. Kaip gi atsitinka, kad ant tokio sveiko pagrindo pastatomas toks pakrypęs, komplikuotas ir gigantiškas, nors labai tvarkingas pastatas, kuris galiausiai užstoja platų žmogaus gyvenimo peizažą ir meta įtampos, nuovargio ir „apsėdimo“ šešėlį ant žmogaus ir jo artimųjų gyvenimo džiaugsmo? Ogi todėl, kad, buitiškai tariant, prarandamas saiko jausmas.
Aukščiau minėtame pedantizmo apibrėžime būtent akcentuojamas tas saiko praradimas – „pernelyg didelis smulkmeniškumas“. Sveikas tvarkos jausmas turi vidinius stabdžius, kurie natūraliai įsijungia, atlikus numatytus tvarkymosi veiksmus – sutvarkiau namus, nuvaliau dulkes, išploviau indus – ir ramu iki kito karto: nebegalvoju apie vėl besikaupiančias dulkes ar pilnėjančią nešvarių skalbinių dėžę. Nesveikas tvarkos jausmas atsipalaiduoti neleidžia ir verčia vėl ir vėl iš naujo gainiotis amžinąsias dulkes, perdėlioti daiktus, sekioti ir auklėti netvarkinguosius artimuosius. Žinoma, kad nuo to pavargstama – pavargsta ir pedantas, ir jo artimieji. Kaip suprantu, Jūs, Evelina, būtent ir susiduriate su tokia gyvenimiška situacija.
Liūdna tai, jog jokiais racionaliais ir logiškais aiškinimais, kad neverta, kad beprasmiška, kad niekas neprašo ir niekam to nereikia, pedantui akių neatversi ir jo elgesio nepakeisi, nes to neracionaliai, nesąmoningai, gyvybiškai reikia jam pačiam, ir šis poreikis verčia jį elgtis lyg „apsėstam“. Sveikimo procesas gali prasidėti tik pačiam pedantui supratus ar bent jau nujaučiant, kad pedantizmas apsunkina jo ir kitų gyvenimus, ir nusprendus gyti. Žinoma, artimieji gali padėti atpažinti problemą, skatinti ieškoti pagalbos, palaikyti savo supratimu ir kantrybe.
Šio poreikio šaknys – priežastis, kodėl nustojama jausti natūralų tvarkos saiko jausmą, slypi jau ne buitiniame, bet būties lygmenyje – giliai pedanto žmogaus vidiniame pasaulyje, kuriame tvyro daug įtampos, nerimo, slopinamų jausmų, minčių bei vidinio chaoso. Šį vidinį chaosą pedantas žmogus nesąmoningai bando sukontroliuoti, kontroliuodamas išorinį savo pasaulį. Tik, deja, jei žmogus neįsisamonina ir neigia savo vidinius išgyvenimus, ši išorinė kontrolė įgauna vis keistesnes formas, virsdama įkyriomis mintimis (obsesijomis), įkyriais veiksmais (kompulsijomis), įvairiomis manijomis ir kitais sutrikimais. Labai vaizdžiai tokį „apsėdimo“ mechanizmą iliustruoja psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė: “Kodėl žmogų apsėda įkyrios mintys? Nes jo viduje prisikaupia kažko tamsaus, bet jis tvirtai užsiveržia, kad blogi jausmai neišeitų į paviršių. Blogų jausmų slėgis pamažu didėja, ir pro menkus plyšelius jie ima veržtis į išorę tarsi garai iš greitpuodžio. Ir kaip tie šnypščiantys garai verčia šokinėti dangtį, taip ir žmogelį nematoma spyruoklė ima tąsyti šen ir ten, jis tvarkosi, blaškosi ir t. t. O jei atvertume dangtį?
Kai dirbau psichiatrinėje, mačiau sceną: įkyraus rankų plovimo apimta moteriškė susipyko su palatos kaimynėmis ir apsiverkė. Ir ką jūs manot? Rankų plovimas tą dieną liovėsi. Reikia išleisti jausmus.“ Visiškai pritariu kolegės įžvalgoms ir mintims – reikia atpažinti, įsisąmoninti ir rasti būdą išreikšti savo jausmus, išsakyti mintis. Viename iš savo ankstesnių straipsnių, kuriame taip pat gvildenau švaros ir tvarkos manijos problemą, moteriai, susirūpinusiai savo nesveiku poreikiu, greta konkrečių patarimų, pabaigoje pasiūliau retorišką patarimą:“ Vietoj vien dariusi tvarką išorėje, įženkite su šluoste ir šepečiu ir į savo vidinį pasaulį – ten irgi reikalinga pakankama tvarka. Jei įprasite skirti dėmesio savo vidinio pasaulio tvarkai, pamažu įgysite sugebėjimą išlaikyti vidinės ir išorinės tvarkos balansą.“
Šis patarimas, manau, tinka ne tik sunerimusiems pedantams, bet ir jų artimiesiems, kuriems irgi naudinga geriau suvokti savo jausmus ir išgyvenimus, gyvenant su tokios negalios kamuojamu žmogumi. Aiškiau įsisąmoninus savo išgyvenimus, lengviau suprasti ir priimti kitą žmogų, gal net padėti atpažinti jam savo problemą, pasiūlyti pagalbą. Apskritai šį patarimą taikau ir sau pačiai ir, manau, tinka visiems, besidomintiems savo ir kitų gyvenimu ne paviršutiniškai ir smulkmeniškai, bet iš esmės. Taigi tinka ir Jums, miela Evelina, kuri siekiat žinių ir mąstot. Šviesių Jums įžvalgų…
